Prisiskaitęs kolegų žūklės istorijų ir aš panorau aplankyti Kauno marias. Turiu tradiciją pavasarį bent kartą aplankyti Kapitoniškių krantą. Nors sklinda kalbos, jog, norint gauti vietą, reikia važiuoti iš vakaro, su savo žvejybos sėkmės talismanu pusbroliu Justinu šįkart nutariu surizikuoti ir pamiegoti kiek ilgiau. Ant kranto susitariame susitikti 04:00.
Atsikėlus buvo kiek neramu, nes už lango pasitiko lietus. Tiesa, iš vakaro prognozės rodė, jog mums pasiekus vietą turėtų nustoti lyti. Prognozės pasitvirtino, bet atvykus akį patraukia kitas neraminantis dalykas – mašinų vos viena kita. Tai vienas ženklų, kad kibimas nėra aktyvus. Kaip ten bebūtų, ramiai neskubėdami pasiruošiame žūklės vietą, susimaišome jaukus, išsidaliname gyvus masalus ir susirandame, mūsų galva, perspektyviausias žvejybines distancijas.
Kadangi šiame ruože gaudau pirmą kartą, pasitelkiu deeperį dominuojantiems gyliams pasižiūrėti. Smalsu pamatyti, ar esama bent kažkokios gyvybės vandenyje. Deeperio rodmenys nuteikia optimistiškai, nes žuvies matyti tikrai nemažai. Pasirinktas atstumas – 54 metrai (+3 m platformos įsinešimo į vandenį). Startas – 07:00. Pabaigiame pradinį jaukinimą, užsirišimam pavadėlį ir pirmyn!
Nors viršūnėlė, regis, lūkuriuoja nejudėdama, bet paėmęs meškerę į rankas ir pradėjęs sukti valą jaučiu, kad kitame gale yra žuvis ir ne pati mažiausia. Deja, pastaroji nusprendžia mus ignoruoti, todėl netrunka atitrūkti. Galvą pradeda slėgti sunkios mintys, kad galbūt žuvis šiandien neaktyvi ir labai nenoriai ima masalą. Žūklei įsibėgėjant, ši problema pradeda vis labiau erzinti, nes kibimų negalima įžiūrėti, o ištrauktas kabliukas tuščias arba, liaudiškai sakant, „ragautas“.
Nusprendžiu pagreitinti tempą ir sutrumpinti išlaukimą iki 2 minučių. Šis mano sprendimas atneša vaisių – 5 metimai ir 5 žuvys iš eilės keliauja pasilabinti į krantą. Tik viena maža detalė – ir vėl nemačiau nei vieno kibimo. Spręsdamas šią dilemą, pradedu žaisti su pavadėlių ilgiais, kabliuko dydžiais, bet situacija ta pati – žuvis kimba, bet kibimo nematau. Šalia sėdintis pusbrolis pasiūlo užsidėti liaunesnę ir jautresnę viršūnėlę. Atvykę manėme, kad reikės gaudyti 70+ metrų atstumu, todėl pasirinkome gana galingas viršūnes.
Šios minties vejamas nusprendžiu ne tik pasiimti plonesnę viršūnę, bet ir pasikeisti pačią meškerę. Imu į rankas Flagmano Armadale‘ą (3,60 m iki 80 g) ir padedu šalin savąjį Shimano Aero x5 (3,90 m iki 90 g). Ir ką gi, ši rokiruotė pasiteisina, kibimus pradedu matyti kur kas aiškiau. Taip pamažu surenku keletą žuvelių į sietą, tačiau ramybės neduoda jų dydis, norisi kur kas rimtesnių egzempliorių.
Dėl šios priežasties dar vienas mano taktinis sprendimas – patolinu žvejybinę distanciją iki 70+ metrų. Šiam sumanymui trukdo pakankamai stiprus ir į veidą pučiantis vėjas, dėl kurio nukenčia pataikymo į žvejybinį tašką tikslumas. Galimas daiktas, kad būtent dėl to iš tolimos distancijos pavyksta iškrapštyti tik vieną žiobriuką. Galiausiai išsenka paskutiniai kantrybės ir suplanuoto likučiai ir žvejybą baigiu. Kad ir kas ką besakytų, bet diena tikrai pavyko, o vidinis kirminas numalšintas. Baigdamas galėčiau reziumuoti, kad ši žūklė iš dalies pavyko, tik sugautos žuvies dydis galėjo būti kiek didesnis.
Ir galiausiai pačiai pabaigai šiek tiek techninės-taktinės informacijos. Šįkart rinkausi šį jaukų receptą: Champion Feed wonder yellow 1kg + Seansas Gross Gardons 1kg + 200g Marmax Elite serijos Big Bream & Roach (visą šį mišinį šiek tiek patamsinau juodais dažais). Ant kabliuko geriausiai veikė 2 baltos musės lervos. Jaukindamas šėryklą dažnai prikimšdavau gausiomis tiek karpytų, tiek skandintų musės lervų porcijomis. Pavadėlis – 1 m ilgio ir 0,10mm storio (Guru special), kabliukas – 16 nr.
Šiam kartui tiek. Iki kito pasimatymo prie vandens!



