Vieną gražų vėlyvą vakarą sugalvojau, kad pats laikas grįžti prie Guliverio kelionių ir neatrastų žemių paieškos (t. y. žvejybinių vietų geografijos išplėtimo). Kuo visai tai galėjo baigtis, turėtų pasufleruoti pats reportažo pavadinimas. Sykį su Ričardu vieną naktį jau bastėmės panemuniais ieškodami naujų nebūtų vietų. Tuokart viskas baigėsi Dievo pagailėtu akmenuotu ruoželiu Kapitoniškėse, kuriame sugautu laimikiu pavyko praskaidrinti visas beprasmes nakties klajones. Na bet jau šįkart viskas turėjo būti kiek kitaip – jokio aklo bastymosi, važiavimas į iš anksto pasirinktą ir apmąstytą vietą.
Dar viduržiemį užsiropštęs ant Kauno marių ledo nusižiūrėjau kampelį, kuris, mano žila galva, bent jau vasarai įsibėgėjus galėtų būti visai produktyvus. Bet kuris gi gali iki tos vasaros iškentėti? Vos tik namie žvaigždės sukrito tinkama seka, aš iškart skubu brukti žvejybinę mantą į savo nepravažųjį Mersedesėlį. Tiesa, rytą tos žvaigždės ėmė ir persigalvojo – paskubomis atsikėlusį, nusipraususį ir užsikaitusį termosą arbatos mane pasitinka gražų gražiausiai apsnigta mašina!
Už lango drebantis laipsnis šilumos. Šio siurprizo „pradžiugintas“ nuvalau nuo mašinos sniegą ir iš kiemo išjudu jau su kur kas mažesne azarto doze. Pakeliui dar draugiškai prasilenkiu su kelininkų mašinomis, barstančiomis druską, ir nuotaika išvis „pašoka“ į palubes… Gal sukti namo ir skaniai paparti saldžiausias ryto valandas? Dėkui Dievui, šįkart nesuskydau ir snaigių ankstyvą kovo rytą neišsigandau. Juoba artėjant prie Kauno temperatūra pakilo iki visų keturių laipsnių, jau gyvent (ir žvejot!) tikrai galima.
Pasistatau mašiną prie Rumšiškių bažnytėlės ir prasuku du garbės ratus su visa manta iki savo nekart su fyderiu nelankytos vietos. Ankstyvas pavasaris, priekrantės žolės dar nesužėlusios, todėl kranto erdvė atrodo didžiulė, nors visus dešimt žvejų susodink. Kadangi čia būta tik žiemą, visų pirma, švysteliu į tolį echoloto akį bendram reljefui perprasti. Žuvies beveik nematyti, o reikiami gylių perkritimai už gerų 50 metrų. Darbinis gylis priešais krantan kylantį šlaitą – septyni su trupučiu metro (turėtų pakakti). Aiškumo ir bendro supratimo dėlei užmetu deeperį kiek kairiau, o ten, pasirodo, sėkliai. Įdomu tai, kad būtent ten (2-4 metrais) pamatau išnyrančias pavienių žuvų nugaras, o ties mano septyniais metrais gražu ramu. Na bet negaudysim dviejuose metruose, kai šilumos vos keli laipsniai.
Iškart prisipažinsiu, kad per visą žvejybos laiką neprisiverčiau pabandyti užmesti į tą ruožą, pernelyg didelė ir į galvą netelpanti mintis klipsuotis tokiame gylyje tokiu laiku. Deeperį pakeičia svarelis ir gan patogiu atstumu randu „tarkos“ ir minkšto dugno sandūrą. Kabinu valą už ritės klipso ir imuosi jauko. Truputis Marmax‘o kuojos, truputį Champion Feed‘o ir dar truputis kopros melasos.
Tiesa, šia proga noriu pasidžiaugti, kad šiemet bendromis jėgomis su zvejybosreikmenys.lt vyrais, petys į petį, neleisime Kauno marių karšiams, karosams beigi kuojoms plaukioti tuščiais pilvais. Įdomu ir naudinga išplėsti jaukų asortimentą, gilinti supratimą apie jų išnaudojimo galimybes bei subtilybes, todėl, reikia tikėtis, kad bendras mūsų darbas bus produktyvus ir naudingas, o jums ateities reportažuose galėsime pateikti naujesnės ir aktualesnės informacijos šiuo žvejybiniu aspektu.
Na o dabar atgal prie žvejybos! Gyvųjų masalų atsargų šįkart turiu daugiau negu reikia, bet kokiai netikėtai karšių atakai pasiruošta kaip reikiant. Tad pirmos šėryklos su kiek sausesniu jauku ir pavienėmis musės lervos skrieja į tašką. Rišu pavadėlį, kiek padrėkinu jauką, pridedu sukarpytų musės lervų tyrės ir pirmą skubaus pašto siuntą išsiunčiu žuvims.
Trečiu metimu pasirodo ir pirmieji gyvybės ženklai, bet iš kibimo (ne)kultūros matyti, kad tai nedidelė žuvis. Kadangi startavau su 1m+ pavadėliu, stipriai nukenčia mažųjų žuveliokų kibimo raiška. Parsitraukiu nuogai išrengtą kabliuką, o kibimas buvo vos matomas. Ta proga pasitrumpinu pavadėlį ir reikalai pasitaiso. Po eilinio linktelėjimo, kurį palydi elektrinis papurtymas, partraukiu „lydekinio“ dydžio kuoja. Ką gi, – pradžia yra!
Bet ši pradžia buvo ir pabaigos sinonimas, nes visą sesiją realijos nesikeitė. Tarsi užburtame rate vos ne kiekvieną metimą lydėjo tie patys isteriški viršūnėlės tampymai. Prasuku visas masalų kombinacijas ir įsitikinu, kad geriausiai veikia trūkliai. Pirma valanda, antra, trečia, o vaizdelis nesikeičia. Bandau pagausinti taško kompoziciją gausiais gyvų masalų karpiniais, tačiau situacija nė kiek nesikeičia. Karpau musės lervas, sliekus, trūklius – vienas ar du linkt ir mini kuojytė atkeliauja krantan.
Bandau pasitolinti tašką, bet ir ten scenarijus kartojasi. Niekaip nesitraukiant smulkmei iš taško, darsyk prazonduoju akvatoriją deeperių. Taške aiškiai matyti smulkmė, o visur kitur tuščia. Protingiausia būtų buvę sekti klubioko Nerijaus pėdomis ir paieškoti vietų palei senąją Nemuno vagą (t. y. didesnių gylių), nes per visą žūklę rimtesnės žuvies pasirodymo taip ir nesulaukiau. Spėčiau, kad tame ruože šiuo laiku jos paprasčiausiai nėra arba jos reikėjo tiesiog išlaukti (o aš šeimos rūpesčių vejamas lygiai vidudienį baigiau savo pasirodymą).
Kaip ten bebūtų, nauja vieta aplankyta, bendras įspūdis susidarytas (mantos nešimo atstumai įvertinti savo kailiu :D), belieka sulaukti tinkamo momento sugrįžti ten dar kartą. Kirminas kuriam laikui nuramintas, gera sauja kuojyčių sugauta ir dar viena žvejybinė tiesa suprasta. Juoba į senas ir patikrintas vietas visada galima sugrįžti… Manyčiau, kad tokios avantiūros yra būtinos, mat, naujų realijų studijavimas neleidžia žūklauti „automatu“, kuris kartais ima ir užstringa (ir dažniausiai pačiu netikėčiausiu momentu). To palinkėsiu ir visiems kitiems! Ieškokime, studijuokime ir gilinkimės!
Iki kitų kartų!
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!











