Kam šąla žiedai

Šnektėlim su kolega penktadienį, kad šis šeštadienis, kad ir kokie bepročiai esam, paskutinis šansas atviro vandens žvejybai. Temperatūra flirtuos su nuliu, o sniego mes nebijom. Įsitaisom žinomoj vietoj Palemone, ten kur užuovėja. Šviesoj jokio vėjo, jokio kibimo. Tik sutemus pasigaunam šiek tiek smulkmės, kuojyčių, žiobriukų, aišku, ir jo didenybę pūgžlį, kaip be jo. Apie šeštą valandą toks kibimas, kad vasarai ne gėda, meškerė dvilinka. Na, galvojau, prasideda. Bet deja deja… Žuvis vangi ir vėl krūva tuščių metimų. Praplaukia būrelis, abu po keletą „pabaksnojimų“ gaunam, vėl ramu. Sutemus ir sniego pabėrė daugiau negu prognozės siūlė, ir pilnaties blynas švietė pro debesėlį, ir žiedai jau pradėjo šalti, bet negi bėgsi iš sezono uždarymo, nekultūringa kažkaip. Taip sniegą besipurtant, laikas nuo laiko žuviai viršūnę „pabaksnojant“, pavyko ir 3 karšėkus iškrapštyt. Kalibras visai gražus, didžiausias buvo virš kg, akiniais sveriant. Daug tai ar mažai? Prie vandens visada galima geriau, sėdint ant pečiaus tikrai daugiau nebus. Naudota visko „biednai“. Jaukas juodas kaip naktis. Valas ir kabliukai irgi liesi, 0.1 mm, 14, 16 nr. Gyvų gal kiek riebiau padavinėjau, kad bent taške žuvis iš bado nemirtų. Po kąsnelį karpyto dziko į kiekvieną šėryklą. Ant kabliuko šio vakaro žvaigždė – dzikas ir 3 trūkliai. Tai toks pirmas atviro vandens uždarymas. Tikiuosi paskutinis. Man ir gamtai jau reikia ledo.