Po sunkios penktadienio žvejybos, lydimos košmariškų oro sąlygų, išaušo puiki graži diena, kurią būtų buvę nuodėmė neišnaudoti ir dar kartą nenulėkti prie Kauno marių. Šiuosyk iš namų išvykstu kur kas anksčiau ir su bičiuliu, su kuriuo pakeliui aptariame būsimos žūklės pagrindinius aspektus. Gerai visiems pažįstama vieta mus pasitinka tuščia, praktiškai nėra vėjo, todėl pasigrožėdami vėlyvo rudenėlio spalvomis įsirengiame žūklavietę ir pirmyn. Pasirenku 50 m distanciją, o draugas kiek artimesnę – 47 m. Jam pirmajam pavyksta prikalbinti karšioką. Netrunka prabėgti trumpa valandėlė ir paskui pirmąjį karšioką atkeliauja antras, tada trečias… Tuo tarpu manęs per visą tą laiką apskritai niekas nepasiteiravo, ko aš čia atvykau. Pradedu intensyvias žuvies paieškas, perkeliu klipsą 3 metrus arčiau kranto, tačiau situacija nesikeičia. O draugas neliūdi, po truputį juda pirmyn, tai nepakerta žuvies, tai ji nutrūksta traukiama. Viskas gaudoma tik ant sliekučio. Dar kartą perkeliu klipsą, šįkart į 60 metrų. Pagaliau sulaukiu pirmojo karšiuko, kuris susigundo pinkutėmis. Nuotaika akimirksniu pasitaiso. Už nugaros išgirstu atvažiuojantį automobilį – dar vienas ligonis atvažiavo. Persimetame keliais žodeliais ir kolega netrunka startuoti. Oras pasakiškas, žiedeliai truputį šąla, bet darbuotis tikrai galima. Kibimas truko iki 20:00 val., vos pragiedrėjus viskas nurimo. Per likusį laiką iki 22:00 valandos visi bandymai buvo perniek. Vėliau atvykęs kolega taip ir nepamatė kibimo… Išvada tokia, kad taip ir nepavyko suprasti, kaip ir kas geriau veikia.
