Ne žuvies, o žvejot

Kaip ir žadėjau, šįkart sveikinuosi su jumis jau nuo pirmojo ledo. Tiesą pasakius, laukti teko gerokai trumpiau nei tikėjausi. Vos prasidėjus pirmiesiems šalčiams, akylai stebėjau visas aplinkines kūdras, kurios dažniausiai pirmosios užsitraukia ledu. Kai reikalai pasisuka ta linkme, atsiranda viltis artimiausiomis dienomis kur nors užsiropšti, kad ir ant paties mažiausio telkinio, kad tik „pašalt uodegą“ – kaip sakydavo mano mama. Praėjus savaitei nuo šaltuko pradžios, perspektyvos užlipti ant rimtų telkinioų atrodė blankios. Turėdamas laisvą pusdienį vidury savaitės, nusprendžiu pabandyti laimę nedideliame smėlio karjere, kur, kiek pamenu iš vaikystės, net ir po mažiausių šalčių užtraukdavo visai patikimą ledą. Didelių laimikių čia neverta tikėtis, bet vienas kitas ešeriokas ar smulki raudelė (taip mūsuose vadina kuojas) gali pasitaikyti. Įranga laukia paruošta jau gerą savaitę, tad tereikia tik tinkamos akimirkos startui. Ryte greitas vizitas pas stomatologą (ne pats maloniausias pusvalandis gyvenime), o po jo namai, aprangos pasikeitimas, trumpa, bet būtina ir nelabai rūsti tirada apie tai, kokas aš blogas tėtis ir vyras, nes kiekvieną laisvą akimirką galvoju tik apie žvejybą. Ta gražia proga pabučiuoju savo damas ir lekiu prie vandens, kuris visai šalia namų, pušyno apsupty. Šiame telkinyje tėra dvi nedidelės duobelės, kurių gylis tesiekia 1,5–2 metrus. Visur kitur vandens tik kojai įmerkti – 0,1–1 metras. Nuo šių duobelių ir pradedu savo žvejybines paieškas. Pirma ekečių serija, sėdu ant dėžės, imu į rankas meškerėlę su 0,064 mm valu ir smulkute aviža raudona akute. Mintis iš pradžių paieškoti kuojų.

Kabinu ant avižėlės porą trūklio lervų, surandu dugną ir pirmyn. Atsako sulaukiu iškart, bet žuvys tokios „stambios“, kad smulkutei avižai, matyt, neatsiranda vietos interesantų lūpose. Kantrybės atsargoms greitai senkant, bandau aštriau pakirsti ir paaukoju dievams avižą. Veikiausiai pastaroji užsikabino už dugno žolės, o man judesių/nervų šįkart būta per daug grubių. Kartais tiesiog pamirštu, koks plonas valas suvyniotas ant šitos meškerėlės. Pasiuntęs porą (o gal ir daugiau) riebių žodelyčių į eketę karjero gyventojams, iš arsenalo traukiu meškerėlę su kiek storesniu 0,1 mm valu ir sliūkinu prie kitos eketės. O ten įsižeidusiųjų mirtina tyla… Po keleto tuščių ekečių, imu į rankas grąžtą ir išplečiu paieškų teritoriją 5-6 naujomis eketėmis. Ir pagaliau vienoje iš jų pavyksta sugauti lydekinį ešerioką. Ta proga nusprendžiu pastatyti vieną vėliavėlę, kurią apdairiai įsimečiau dėžėn. Reikalas tas, kad vasarą besimaudant su vaikais yra tekę matyti šiose vietose nedidelių lydekaičių, tad gal… Ilgokai teko pavargti, kol pagaunu į kompaniją pirmajam dar vieną lydekinei meškerei tinkantį ešeriuką. Visi kiti per smulkūs. Tiesa, pasitaikė tarp jų ir niekam netinkamų dryžuočių, tokių, kokių nei ant lydekinės užkabinsi, nei į keptuvę dėsi. Šiaip ne taip antroji vėliavėlė iškeliauja į savo pamainą. O aš, pirmąją duobelę palikęs visą išgręžiotą, keliauju prie kitos. Vienoj ekečių pagaliau pavyksta prikalbinti ir porą raudelių, kurios nieko nelaukdamos lekia pakeisti su vėliavėlėmis besidarbuojančių ešeriokų. Jų darbo per 1,5 valandos taip niekas ir nesugebėjo įvertinti…. Keliaudamas nuo eketės prie eketės sugundau dar porą smulkesnių ir porą kepamų ešerių. Antroji duobelė ne itin didelė, todėl greitai leidžiasi suvarpoma ekečių. Neberadęs vietos naujai eketei, nutariau, kad pirmam kartui užteks. Susirenku vėliavėles, kurios taip ir prastovėjo nieko nesudominusios, ir patraukiu namo, kaip visada, regzdamas didį planą kitam laisvadieniui ir ruošdamas argumentus eiliniams žmonos priekaištams atremti 😊