Kalėdinės akcijos tęsiasi…

Taip ir nesulaukęs rimtesnių šalčių, susiruošiu dar kartą (jau trečią šiemet) aplankyti jau anksčiau mano aprašytąsias žvyrduobes. Ankstyvą pirmadienio rytą papusryčiavęs ir atlikęs lengvą mankštą nukasdamas kieme sniegą, sėdu į mašiną ir lekiu jau gerai žinoma kryptimi. Atvykus ant ledo kol kas nė gyvos dvasios, susikraunu įrangą į roges ir patraukiu į iš anksto numatytą žvejybos tašką. Šiandienos tikslas dryžuotųjų paieškos (būtent paieškos!) – daug ekečių, keli pravedimai, jei nesulaukiu atsako, keliauju tolyn. Tam reikalui susirenku grąžtą su akumuliatoriniu suktuku. Išgręžęs pirmą eilę ekečių, traukiu iš dėžės meškerėlę su 0,1 mm valu (storesnio mano arsenale nėra), rišu baltą lašo formos avižėlę su raudonais taškeliais. Tokio pasirinkimo priežastis labai paprasta – rožinės avižos ištekliai pasibaigė praeitoj žvejyboj, kadangi jomis pasipuošti Kalėdoms nusprendė pernelyg daug lydekų 😀 Taigi meškerėlė į rankas ir prie darbų. Pirmosios eketės tyli, todėl pradedu galvoti, kas galėtų būti tokio visuotinio ignoravimo priežastis. Netinkama aviža? O gal ruožą prastą pasirinkau? Visas šias mano dvejones išsklaido ketvirtoje (o gal penktoje iš tikrųjų) eketėje griežtas atsakymas į aktyvų avižėlės pravedimą beveik 1 m virš dugno. Nemeluosiu sakydamas, kad taip kibo visose eketėse, bet liūdėti ešeriai neleido, kibimai vienas už kitą gražesni. Iš eketės pasisekdavo išprašyti dažniausiai nuo keturių iki šešių „birškių“. Kadangi visa žieminė įranga lengva telpa į roges, nusprendžiu užleisti skritulius. Žiemą jiems daug priežiūros nereikia, tad pagrindiniam šiandienos mano tikslui jie netrukdys. Jau po pirmo pusvalandžio sulaukiu pirmojo skritulio nuvertimo, deja, tuščio. Dar už 20 minučių vėl pasigendu vieno iš skritulių. Priėjęs prie eketės matau žuvies vyniojamą valą. Nieko nelaukdamas pakertu, o aname gale tradicinis „peiliukas“ (40 cm lydekaitė), kuri netrunka prigulti ant ledo ir kvėptelėti gaivaus žiemos oro. Tarsi visa tai pamatę, pradeda rinktis vietiniai žvejai. Šiek tiek įsidienojus (apie 11 valandą) aš jau skaičiuoju 30-tą išgręžtą eketę. Ešeriokai kimba taip smagiai, kad net visai pamirštu savo raudonšonius darbininkus. Ta proga apsidairau ir vėl nematau vieno iš skritulių. Šios akivaizdžios vagystės kaltininkė dar viena nedidelė lydekaitė.

Gyvendamas tokiu ritmu, tęsiu ešerių paieškas. Kai kuriose eketėse šie įsigudrino kibti kone nuo paties paviršiaus palei ledą. Tokiose stebuklingose eketėse pavykdavo surinkti iš akies po 10-20 „birškių“. Nors skrituliai kurį laiką buvo nusprendę pailsėti, bet apie pietus po profilaktinio mano žvilgsnio bendrajai tvarkai patikrinti pamatau, kaip vienas skritulys ir vėl išsigąsta mano patikros. Skritulys šokteli link eketės, o aš nuo dėžės! Po kelių akimirkų atsiduriu prie lydekinės, valą žuvis vynioja nesustodama. Nieko nelaukdamas pakertu ir gaunu atgal gan rimtą smūgį. Kadangi valo buvo išvogta daug, teko paplušėti, kol pavyko priprašyti lydeką prie eketės. Probleminiai reikalai tuo nesibaigė, ne taip paprasta buvo žuvį įvairuoti į pačią eketę. Vos tik pritraukiu prie eketės, margoji pasiprašo valo ir vėl viskas iš naujo. Galiausiai šį ginčą pavyko išspręsti – lydeka pavargo ir leidosi ištraukiama. Pasirodo, jos nebūta tokios didelės nei piešė mano vaizduotė (65 cm ir 2,1 kg). Kaip ten bebūtų, kova su šia plėšrūne buvo tikrai smagi. Po šio smagaus emocijų ir adrenalino pliūpsnio sutvarkau lydekines ir grįžtų prie dryžuotųjų, kurie, galima sakyti, kibo puikiai kiaurą dieną. Neužmiršdamas artėjančių švenčių, vakarop padovanoju dar vieną (jau jubiliejinę 5!) avižėlę lydekai. Rišu tokios pat formos tik jau juodą su baltais taškais avižėlę ir sėkmingai gaudau ešerius toliau. Kiek teko pastebėti, vietiniams sekėsi kiek kukliau. Spėtina, kad tokį rezultatą galėjo lemti tai, kad jie visa dieną vaikščiojo per tas pačias 10-15 ekečių. Be to, jie gaudė švytuoklėmis ir blizgutėmis (nebandė ar nerado tinkamos avižos). Aš priėjau prie išvados, kad avižos forma ir spalva didelės reikšmės šiuosyk neturėjo. Kur kas svarbiau jos dydis ir pravedimas. Žinoma, turbūt reikia nepatingėti ir pagręžioti ekečių. Tik tokiu būdu galima tikėtis sėkmingesnės ešerių žūklės, o ne sėdėti ir lūkuriuoti, kol jie patys suras žvejų masalą. Bet visa tai tik subjektyvi mano nuomonė – dideliu ekspertu kol kas savęs nelaikau 😊

Tai tiek šiam kartui. Visa kita, ko nepasakiau, pamatysite šios mano žūklės fotoakimirkose.