Kas nuveikta, o kas dar priešaky

Yra laikas žvejoti ir yra laikas ropštis ant šilto pečiaus. Metą, kai nei laivu paplauksi, nei ant ledo užlipsi, senieji Lietuvos pamario krašto žvejai vadindavo šaktarpiu. Menu, kaip kažkada interneto platybėse buvau aptikęs archyvinį vaizdo įrašą, kuriame įamžintas kuršininkas – senasis Kuršių nerijos gyventojas, kalbantis pusiau latvių kalba ir namų žiburio prieblandoje minimu vėlyvo rudens / ankstyvos žiemos laikotarpiu lopantis savo tinklus. Sakytume, tolima, tačiau labai aiškiai juntama ir pažįstama idilė. Toks savitas jausmas, kai žinai, kad feederinės meškerės kuriam laikui priguls sandėliuko kertėje rinkti savo žiemos miego dulkių, o visos mintys suksis apie pirmąjį ledą ar svarbiausius pirkinius ruošiantis ir laukiant naujojo atviro vandens sezono. Kažkoks ramus neskubus laukimas… Gal kas iš jūsų suskubs replikuoti, kad pastaraisiais metais gamta itin dažnai krėsdavo išdaigas, tad dar nežinia, ar nesusibėgsim vėl visi prie vandens kokio gruodžio ar sausio vidury. Išties, kas ten gali žinoti… Bet šįkart ne apie tai.

Pagauti tokios rudeniškos melancholijos penketas mūsų nusprendėme susiskambinti ir aptarti besibaigiantį feederinės žūklės sezoną. Juk atėjus rudeniui (ypač vėlyvajai jo fazei), privalu suskaičiuoti visus viščiukus. Ar turime, ką skaičiuoti? Geriausias atsakymas turbūt yra bene šimtas žvejybinio metraščio lapų, reportažų ir nuotraukų pavidalu sugulusių į mūsų internetinę svetainę. O prabėgo vos metai nuo jos sukūrimo… Už nugaros ir dvi kasmetinės klubo varžybos – P. Švagerio vardo pavasarinės varžybos Rumšiškėse (šiemet jas laimėjo Nerijus) ir „The Bream Bandtis“ rudens taurė Skuterių įlankoje (jose pirmas buvo Ričardas). Nauji keliai, seni keliai minti ir didesnėse varžybose – Nerijus kovėsi Lietuvos B lygoje, o Ričardas per plauką netapo pirmųjų komercinių varžybų, kuriose pirmą kartą dalyvavo apskritai, nugalėtoju (visas savirefleksijas apie tai rasite jo reportaže „Jeigu…“). Pasiektas ir ekspromtu sugalvotas tikslas per rugsėjo-gruodžio mėnesius sugauti 300 karšių. Tiek laiko, kaip matote, neprireikė, tad padidinome šį skaičių iki 400. Azarto toks statistikos rinkimas-žaidimas sukėlė nemažai, tad kitais metais, matyt, imsimės iššūkio per metus sugauti toną karšių (1000 karšių!!!). Nors skamba įspūdingai, bet turbūt nepanašu į visišką utopiją. Nuošaly neliko ir asmeniniai rekordai – Nerijus perlipta 4 kg ir daugiau sveriančio karšio riba (paaugo ir jo susuktų vaizdo reportažų skaičius), mano paties pasiektas per vieną žvejybą sugautas 31 karšio rekordas, Kauno mariose sugautomis ekskliuzyvinėmis žuvimis save ir visus nustebino Giedrius, Ernestas įsigudrino su 0,11 pavadėliu traukti 4 kg sveriančius karpius ir taip toliau, ir taip toliau. Paaugo ir mūsų gretos, varžybose pirmąkart prie mūsų prisijungėme Ivanas ir Aleksandras, prie plunksnos save išbandė Ernestas, Povilas, Vytenis, Ramūnas… Ypač džiugu, kad prie mūsų prisijungė ir savo gausia žvejybine patirtimi dalijasi Ernestas. Akivaizdu, kad mūsų klubo branduolys grynėja ir stiprėja, tad gal kitais metais jau… Kad nebeprikalbėčiau, ko nereikia, čia ir sustosiu. Ugnelė visų akyse žibsi, juokeliai netyla ir mintys apie įdomią ir intriguojančią klubo ateitį nesiliauja suktis galvoje. Pagyvensim, pamatysim 😊