Jau daugiau nei savaitė kaip nelaikiau spiningo rankose. Lapkritis orais nelepina. Su viltimis sulaukti palankesnio oro žvejybai, vartau orų prognozių tinklapius. Ir pagaliau savaitės vidury sinoptikai prižada, kad penktadienį sulauksim šiek tiek šiltesnio oro su lengvu pietų vėjeliu. Kur šįkart ieškoti žvejo sėkmės, jau buvau nusprendęs dar kraudamas daiktus į mašiną po paskutinės žvejybos. „Nudžiuginęs“ savo brangiąją žinia, kad rytoj važiuoju žvejot, sėdu ruoštis žvejybai. Deduosi tik silikoninius masalus ir spiningus, skirtus „jig‘ui“.
Žvejybinė diena pasitinka mane vienu gražesnių lapkričio rytų (po vėjuotos ir lietingos savaitės). Greitomis sukraunu įrangą į automobilį ir pajudu. Iki Marso kanjono (taip šias vietas yra praminę čionai keliaujantis turistai iš visos Lietuvos) vos keli kilometrai, bet vidury kelio staiga šmėkšteli mintis, kad kažką pamiršau. Žvilgteriu ta proga bagažinėn ir…. O ten nei variklio, nei akumuliatoriaus. Pora riebių žodelių ta proga už neatidumą ir suku mašiną namų link. Sugaištu keliolika papildomų minučių ir galiausiai atsiduriu prie vandens. Pasiruošiu valtį, susirenku spiningus, o tada dilema, kokius masalus pasirinkti pirmiems bandymams? Šiandienos planas paieškoti ešerių ir ,jei labai pasisektų, starkių. Ešeriams parenku tepalo spalvos vėžiuko imitaciją, o starkiams tokios pat spalvos dvigubai didesnį „slug‘ą“. Pirmas vietas pasirenku išbandyti, kur žiemą yra pasisekę pagauti pusėtinų ešeriokų. Masalą pravedu lėtai, vos vilkdamas jį dugnu, lėtai ir retai pavirpindamas ir išlaukdamas gana ilgas pauzes. Nepaisant visų mano pastangų, rezultatas kol kas nulinis. Išsekus kantrybei, bandau imtis starkiavimo (pastorios žuvies gaudymo patirtis kol kas visai nedidelė). Apmėtau keletą taškų nekeisdamas masalo ir nesulaukęs jokios reakcijos traukiu kiton vieton. Kitame taške procesas toks pats, rezultatas, deja, taip pat. Suku valtį į dar vieną potencialią ešerių buveinę. Čia jau bandau eksperimentuoti su masalais. Uždėjęs kiek mažesnį tepalinį vėžiuką sulaukiu pirmojo stuktelėjimo. 10-15 minučių visokiais būdais bandau prikalbinti neaiškią užuominą paleidusį dryžuotį, bet ir toliau esu sėkmingai ignoruojamas.
Tokiomis tokelėmis keliaudamas iš vienos vietos į kitą, keisdamas masalus ir jų pravedimo taktiką, pragyvenu gerą pusdienį. Nors buvau sau įsikalbėjęs, kad ko jau ko, bet lydekų šiandien negaudysiu, šypteliu sau (nes na kiek galima kęsti tokią ešerių apatiją), imu į rankas lydekinį spiningą, kurį, ačiū Dievui, apdairiai tarsi žinodamas įsimečiau į bagažinę. Paimu jau gerokai lydekų išragautą guminuką ir pasuku valtį artimiausių žolynų link. Pirmas inkaras ir pirmas švystelėjimas į žolių pusę. Keli ritės apsukimai ir smūgis!!! Po neilgos, bet smagios kovos dantytoji jau valtyje. Šiaip ne taip iškrapštęs savo jau veterano amžių ir statusą pasiekusį guminuką, pamatuoju dantytąją (lygiai 59 cm). Šįsyk žuvies nepaleidžiu, mat, žmona pažadėjo paruošti skanių žuvies kotletų 😊 Pabaigęs visus formalumus su pirmąja žuvimi, toliau šukuoju priekrantės žolėmis apžėlusį ruožą. Vienas metimas tuščias, o antruoju, vėl vos pasukus ritę, dar vienas smūgis. Dar viena trumpa, bet kiekvienam žvejui smagi kova, kurios kaltininkė netrunka atsidurti valtyje. Ir vėl 59 cm… 😀 Po tokios netikėtos sėkmės imu galvoti, kad šiandien bus sukilusios lydekos. Jei jau taip kimba, nutariau patikrinti, kaip dantytosios reaguos į kitus masalus. Nuplaukęs į kitą vietą, pirmiausia mėtau du visai kitokius guminukus, bet reakcijos jokios. Kabinu atgal savo veteraną darbininką, bet ir jis nebegelbsti. Pabandau paeksperimentuoti dar gerą valandėlę, bet, deja, mano eksperimentais niekas nebesusidomi.
Reziumuodamas žvejybą, bandau sau atsakyti į esminį klausimą, – kas šiuosyk buvo svarbiausia, – ar masalas, ar vieta, ar tinkamas laikas? O gal viskas kartu? Eilinį kartą tikslaus atsakymo į šį klausimą pateikti negaliu. Kaip ten bebūtų, gyvendamas šiomis mintimis, išnaudoju žvejybai likusį laiką. Dar keliose vietose bandau į save atkreipti ešerių ir starkių dėmesį. Rezultatas turbūt nesunkiai nuspėjamas – vos vienas piršto dydžio ešeriukas. Belieka pasigrožėti gražiu lapkričio vakaru, susirinkti mantą ir pradėti svajoti apie kitą laukiančią žvejybą. Būtų išties smagu, kad kitą reportažą jums parašyčiau jau nuo ledo.
Nė žvyno visiems!






