Kai supranti, kad nesupranti…

Ruduo, ypač vėlyvas ruduo, nėra tas metas, kada gali leistis į pačius drąsiausius žvejybinius eksperimentus. Atvėsusi vandens ir oro temperatūra lėtina žuvų medžiagų apykaitą (pakinta jų metabolizmas), todėl visi žvejybinės taktikos niuansai turi būti dar atidžiau pasveriami (aišku, kai kam, lengva ranka sugaunantiems 23 karšius per dieną, visi šie nuogąstavimai nė motais :D). Prabėgus gerai savaitei po viešnagės Darsūniškyje vėl suku tų pačių vietų link. Toks pat ankstyvas rytas, tik oro sąlygos atšiauresnės – žvarbus ir veidą gairinantis vėjas bei šoninė banga. Žvejų vos keletas, todėl visos mano nerimastingos mintys dėl galimai užimtų vietų per laisvadienį šiuosyk buvo nepagrįstos.

Atsiradau prie vandens apie pusę penkių, tačiau akivaizdu, kad buvo galima namie drąsiai parpti dar kokią valandėlę ir prie vandens pasirodyti ne anksčiau šeštos. Per visą žvejybos laiką jokios kaimynystės neturėjau, o išvykdamas per visą ruožą prasilenkiau tik su trimis mašinomis. Visi šie ženklai aiškiai byloja, kad žuvies aktyvumas arba koncentracija šiose vietose sumenkę (veikiausiai realesnis pirmasis veiksnys). Pasiruošimo eiga tradicinė – jaukai, masalai, platformos, stalai ir t.t. Tiesa, šįkart masalų asorti kiek mažesnė, kadangi dviejose aplankytose žūklės reikmenų parduotuvėse į mano prašymą parduoti trūklių buvo gūžtelėta pečiais (reikėjo ryte atvažiuoti). Dėl šios priežastis ant platformos stalo tik dvi dėžutės su musės lervomis ir pinkutėmis. Į jauko receptūrą, nusižiūrėjęs nuo Giedriaus, įtraukiu šiek tiek VDE kopros melasos, patamsinančios jauką ir padarančios jį šiek tiek puresnį. Visa kita – paprastutis Champion Feed‘o jaukų miksas. Kadangi, kaip jau buvo minėta, šiuosyk žvejojau be konkurencijos, karti visų šunų dėl žvejybos rezultatų jaukui nėra jokio racionalaus pagrindo. Vos kiek prašvitus (kai jau buvo galima įžiūrėti vandens paviršių ir medžių kontūrus kitame krante), imuosi startinio jaukinimo ir bandau žvejoti. Pirmųjų gyvybės ženklų sulaukiu apie devintą. Šįkart apdairiau ir atsargiau paduodu į tašką gyvus masalus, mat, praėjusįkart pernelyg didelės jų porcijos veikiausiai padarė neatitaisomos žalos. Visgi, didesnis mano atsargumas šioje žūklėje didesnių dividendų nedavė. Atrodo, kad žuvis po aktyvaus rytinio pusvalandžio tiesiog pasuko savais keliais. Kitaip sakant, laimikio liūto dalį susirinkau per rytinį kibimą, o toliau tik pavienės žuvys. Pasakysiu atvirai, šiuosyk visiškai neperpratau žuvies elgsenos. Atrodytų, jokios didesnės racijos neturėjo visos pastangos išlengvinti sistemą, atsargesnis porcijuotas gyvus masalų padavimas į tašką (po 3-4 pinkutes į šėryklą), keisti žvejybiniai taškai. Aprimus kibimui, vėl bandžiau pasiilginti distanciją 3-4 metrais, patikrinti taško „šonus“ (spėdamas, kad dėl vienokių ar kitokių žvejybinio taško struktūros trūkumų žuvis galėjo kiek atsitraukti), tačiau po keleto žuveliokų atakų ir naujame taške įsivyravo ramybė. Likus gerai valandai iki žūklės pabaigos, griebiausi kito kraštutinumo – gausiomis porcijomis bandžiau musės lervų karpinių, tačiau jokios naudos nedavė ir šis taktinis sprendimas. Summa summarum trys įskaitiniai karšiokai ir krūvelė delninių plakių bei karšiukų. Bene dar trys rimtesni egzemplioriai atitrūko kažkur pakeliui, mat tokias aukas dievams turėjau susimokėti už išlengvintą sistemą ir 16 nr kabliuką, kuris, panašu, labai nesunkiai ištrūkdavo iš karšo lūpos (veikiausiai ją prapjaudamas). Nors negalima sakyti, kad namo grįžta su nuliu (juoba tokiam vėlyvam metų laikui toks laimikis sakytume visai simpatiškas), tačiau viską užgožė slogi ir įkyri mintis, kad likau nesupratęs žuvies elgsenos (kitaip sakant, nieko neišmokau). Man asmeniškai labiausiai nepatinka, kai žvejyba virsta automatinių veiksmų seka, neturinti jokios logikos. Atrodo, kad viskas galvoj susijaukia ir pats nebesupranti, ką ir kodėl darai. Belieka tikėtis, kad šiemet dar bus progų panarplioti visus šiuos Gordijaus mazgus.