Žmogiška patirtis byloja, kad atsikratyti įvairių priklausomybių ir į kaulų smegenis įaugusių įpročių reikalas ne iš paprastųjų. Tas pat pasakytina ir apie maratoninę žūklę Kauno mariose. Be pavienių išlėkių prie Nemuno, sunku ir prisiminti, kada buvau pasirodęs kur nors kitur prie vandens su feederiu rankose. Žinau žinau, ką pasakysite – miegas ant butaforinių laurų (t.y. po sėkmingesnių žūklių mariose) yra pati tikriausia meškos paslauga, suformuojanti niekuo nepagrįstą įspūdį apie tikrąsias savo kompetencijas ir galimybes. Ta gražia proga skubu taisyti susidariusią padėtį ir išnaudoti atsiradusias kelias laisvas pusdienio valandas. Su visa šeimyna tradiciškai viešim pas tėvukus Jonavos apylinkėse, todėl po rytinių darbų krūvelės, apie pusę pirmos, išjudu į Jonavą masalų.
Žūklė suplanuota ekspromtu, todėl neprasuku galvoj jokių gilesnių ir nuoseklesnių minčių apie kokias nors taktines prielaidas. Iš ankstesnių žūklių Bubliuose prisimenu dominuojanti trūklių vaidmenį, todėl pagrindinis akcentas tėra šie masalai ir galbūt kiek gilesnis ruožas, kuriame, tikėtina, dabar galėtų būti tankiau susispietusi žuvis. Jokiu Gineso rekordų nesitikiu, būtų smagu sportiškai pagaudyti delninių karšiukų, kuriais nuo seno garsėja šie Kėdainių krašto vandenys. Gera valandėlė kelio ir pasuku žinomu keliu savo vietų link. Kadangi jau senokai čia nebūta, visų pirma pastebiu pasikeitusius kranto linijos peizažus. Panašu, kad tik laiko klausimas, kol liks tik pavienės kranto skylės, kur bus galima įsiterpti su meškere tarp įspėjamaisiais ženklais apginkluotų privačių teritorijų. Kur anksčiau iki žvejybinio taško palauke vedė siauras takelis, dabar nutiesti du didžiuliai keliai, kuriais gabenamos statybinės medžiagos naujiems mūrams ant Bublių tvenkinio priekrantės. Nieko čia nepadarysi… Ant vieno peties užsimetu platformą, ant kito – meškerių dėklą ir klampoju žiemkenčių lauku iki kadaise lankytos vietos. Smagu tai, kad pasirinktoji jauki ir simpatiška įlankėlė gerai užstoja žvarbų vėją, nėra jokios įkyrios šoninės ar priešpriešinės bangos, o pagrindiniai gyliai ranka pasiekiami. Greitomis susikuičiu visą mantą, sumaišau jaukus ir skubu lipti ant platformos. Žvilgteriu į laikrodį – lygiai pusė trijų, tad produktyvios žvejybos laiko teturiu tik geras dvi valandas. Jaukai šįkart pats tikriausias maišalas blogąja to žodžio prasme – išvažiuojant uošvis įbruka man savo turėtus jauko likučius, kuriuos pažadu sunaudoti. Taigi – šiandienos mega receptas – puskilis seno Lorpio Magnetic Bream, atmiešto gerų poros saujų VDE Copros melasos. Aplink nė gyvos dvasios (išskyrus pavienius praplaukiančius spiningautojus), todėl žuvelei kito pasirinkimo nebus, teks rinktis neaišku kokia logika sumaišytą jauką. Pradedu skanuotis dugną, pirmas metimas ir sėkmingai užkabinu priekrantės ruože gulintį rastą (apie kurį prisimenu tik jį užkabinęs). Ta gražia proga aukos dievams pirmu metimu… Kitais metimais jau atsargiau tyrinėdamas dugną, randu ruoželį ties nedidele parande ir kiek kietesniu reljefu ir pirmyn. Penkios nedidelio tūrio šėryklėlės su žiupsniu gyvų karpinių ir startuoju. Pirmas metimas ir kibimas (jau nieko gera nežadantis ženklas). Tiesą pasakius, iš pirmojo kibimo kultūros (tiksliau sakant, jos nebuvimo) supratau, kad šiandien turiu reikalą su vaikų darželiu. Greitomis permetęs mintis galvoje, nusprendžiu neskubėti mesti į vandenį skiaurės ir lūkterėti bent kiek simpatiškesnės žuvies pasirodymo (o visus mažylius po fotosesijos iškart paleisti atgal). Galima sakyti, kad visa žvejyba buvo vienas užstrigęs mechanizmas. Pinkutės, trūkliai, musės lervos – kiek ir kaip jų bedėsi, rezultatas tas pats – arba mikrinio dydžio karšiukas, arba kuoja, arba aukšlė. Prikviesti rimtesnių dėdulių pabandau gausiomis gyvų karpinių porcijomis, bet tik dar labiau apsunkinu mažųjų žuveliokų darbą spėti viską suryti, todėl pradeda kiek ilgėti ir lėtėti feederio viršūnėlės atakos. Bandau pakeisti tašką ir laikytis jame kitokios (skurdesnės) jaukinimo taktikos, bet rezultatas tas pats. Kaip ten bebūtų, tos dvi valandos prie vandens netruko prabėgti, juoba gaudžiau mažuoju savo Granthamuk‘u, patogiu atstumu (tiesa, tik kiek priekrantės krūmai trukdė visiškai atsipalaiduoti), kaskart kone šimtaprocenčiu tikslumu pataikydamas į tašką. Praktinių žinių bagažą po šios žvejybos papildžiau pakartotinai įsitikinęs jauko (tiksliau, gyvojo jo komponento) pertekliaus daroma žala žuvies kibimo aktyvumui (rudenį) ir mažų kuojyčių meile sausesnio jauko dulksnai, kurią nesunku sukelti atviro tipo šėryklėlėmis. Nesunku pastebėti, kad sausesnio jauko porcija ir ant plonavielio mažyčio kabliuko užkabintos dvi-trys pinkutės yra pats geriausias derinys kuojoms išprovokuoti. Minėtoji dulksna ir lėtai sklendžiančios lervytės labai greit sumasina šia žuvis. Be to, ši, sakytume klasikinė, taktika ne prasčiau vilioja ir kuojų drauges aukšles, tik jos turbūt yra dar labiau nelaukiamas laimikis nei mažytės kuojos. Tai tokiomis tokelėmis ir buvo įprasmintos tos dvi valandos prie vandens – kirminas nuramintas, šiek tiek medžiagos mintims apie taktinius niuansus ir būsimų žūklių prielaidos. Gal kiek ilgokas tekstas apie tokią, pernelyg eilinę, žūklę išėjo, bet turbūt dėl to, kad ne apie Kauno marias rašyti tiesiog lengviau.






