Žūklės varžybos neatsiejamos nuo fortūnos. Jos reikia ištraukiant gerą sektorių bei, žinoma, pačioje žūklėje. Valiuliuose, akivaizdu, sėkmė buvo itin svarbus faktorius. Viena didesnė žuvis iškart radikaliai keitė situaciją. Ar tai teisinga? Ne, bet tai ir yra dalis šio sporto. Svarbu pasisekus neužriesti nosies, o nepasisekus – jos nenukabinti. Kiekvienos varžybos, kiekviena žūklė yra puikus būdas tobulėti ir plėsti savo supratimą apie žvejybą.
Šį kartą mudu su Laurynu užsiregistravome į „Maver“ žūklės varžybas. Penktadienį atliekame planinę repeticiją. Kaip dažnai nutinka, po jos kyla daugiau klausimų negu atsakymų. Žuvis atrodo super atsargi, o stambesnės žuvies aktyvumo beveik nesimato. Per treniruotę iškrapštome po 50 žuveliokų. Trumpai apsitarę su Laurynu, susidėliojame mintis rytojui.
Ryte susitikę prie vandens tikimės, kad pavyks būti skirtingose zonose, tačiau likimas šįkart šypteli pro ūsą – Laurynas ištraukia 37 sektorių, o aš 40.
Laurynui varžybos klostėsi kiek kitaip. Kol aš laukiau bonusinės žuvies, jis stabiliai rinko smulkią žuvį ir savo zonoje užėmė 5 vietą.
Ištraukęs 40 sektorių suprantu, kad gaunu kraštą ir ankstesniais metais gan žuvingą sektorių. Džiaugsmas trunka iki tol, kol pamatau patį sektorių. Kiek akys užmato, plyti žolių ruožas. Persimetę keliais žodžiais su likimo broliais ir varžovais apie laukiamus vargus, kimbame į darbus ir, kiek pavyksta, ruošiame sektorius, kad būtų galima bent kažkiek komfortiškai žvejoti.
Žūklei pasirenku tris taškus – 9, 14 ir 32 metrų atstumu. Pirmąją valandą bandau gaudyti smulkią žuvį, bet pavyksta iškrapštyti tik 8 žuveliokus. Suprantu, kad tokiu tempu gaudant nieko gero nebus. Renkuosi rizikingą taktiką – laukti big’o. Žūklės taškas gana dėkingas – nors aplink pilna žolių, pačiame taške dugnas švarus, todėl šansų sulaukti stambesnės žuvies tikrai yra. Rišu 0,15 pavadėlį, į tašką paduodu „mėsos“ ir prasideda laukimas.
Pradžioje dar sulaukiu šiokio tokio aktyvumo, bet kuo toliau, tuo blogiau. Likus porai valandų dar pabandau pagaudyti smulkmę, bet tampa aišku, kad ji mane ignoruoja. Likus pusantros valandos, užsidedu mažą „windows‘iuką“, išimu iš asortimento gyvuossius masalus, pasiploninu pavadėlį ir atsiduodu likimui.
Šį kartą malda ir viltis nugali kančią. Likus 40 minučių sulaukiu kibimo. Po neilgos kovos su žolėmis ir žuvimi, svarbiausias dienos laimikis – ~1,5 kg sveriantis karšis – atsiduria graibšte. Per likusį laiką daugiau kibimų nesulaukiau.
Po svėrimo sužinau, kad laimiu zoną ir bendroje įskaitoje lieku penktas. Puikus rezultatas, dabar laukia kitas etapas Jurbarke.
