Tikriausiai nerasime žmogaus, kuris nebūtų skaitęs Aleksandro Diuma nuotykių romano apie tris muškietininkus arba bent jau matęs vienos ar kitos jo ekranizacijos. Būtent toks vaizdinys man iškyla išgirdus apie 1 x 1 kovas. Du džentelmenai suremia špagas dėl įžeistos garbės ar netinkamo žvilgsnio. Šį kartą mudu su Ernestu kryžiuojame savo meškeres, o ne špagas. O dvikovos tikslas – pagauti kuo daugiau žuvies.
Šį kartą, kaip tikri kovos vyrai, atkeliaujame su savomis problemomis. Ernestas mojuoja apvyniotais pirštais, kurie likus kelioms dienoms iki žvejybos iš per arti susipažino su pjūklu, o aš savo ruožtu dar jaučiu po Jurbarko etapo prasidėjusius nugaros skausmus.
Kaip tikri muškietininkai vejame visas negandas šalin ir su pirmaisiais saulės spinduliais, 5 valandą ryto, susitinkame ties „Eglės“ sanatorija, visiems puikiai žinomoje Birštono pievoje. Argi ne puiki vieta dvikovai?
Kaip ir pridera šiai dvikovai, turime ir sekundantą Mantą, kuris prižiūrės, kad viskas vyktų pagal taisykles. Mantas atvyko keliomis minutėmis anksčiau už mus ir užėmė laisvą plotelį, kur galėtume nutūpti. Birštonas – puikiai žinoma vieta visiems žvejams, tad ir daug laisvos vietos tikėtis neverta. Nors šiuo metu sklandė gandai, kad kibimas prastas, tačiau meškerės brolių ant kranto ir šįkart tikrai netrūko.
Ilgai nelaukę ir nelaidę tuščių žodžių, kiekvienas kimbame į darbus ir pusę septynių startuojame. Pirmos dvi valandos pralekia nejučia. Per pirmą valandą sulaukiau tik vien karšinio kibimo, bet jo realizuoti nepavyko. Tuo tarpu Ernestas jau turi tris karšius. Atlikęs pakeitimus – pasiploninęs pavadėlį, pakeitęs šėryklą ir išėmęs kasterį iš gyvų masalų raciono – pradedu laukti geresnių laikų.
Visi minėti pakeitimai duoda rezultatą ir žingsnelis po žingsnelio imu vytis Ernestą. Jaučiasi, kad žuvies tikrai yra, bet kiekvienu metimu ją reikia kažkaip nustebinti. Visi karšiukai pagaunami atlikus skirtingus pakeitimus: varijuojant masalais ant kabliuko arba skirtingai juos pateikiant šėrykloje, VDE jauko dinamika ir aromatika. Nors karamelę karšiai sėkmingai ignoravo, vanilės kvapas padėjo pagauti keletą egzempliorių.
Finišuoju su septyniais karšiukais. Du rimtesni egzemplioriai svėrė apie 2 kg, kiti buvo mažesni, bet vis dar įskaitiniai. Taip pat pavyko pagauti keletą gražių kuojų ir vieną smagų žiobrį. Labiausiai ant kabliuko pasiteisino uodo trūklio lerva, tik šį kartą jai į kompaniją, kad būtų drąsiau, reikėjo prikabinti musės lervą arba sliekelį. Jaukas, kaip visada, VDE, pagyvintas tomis pačiomis uodo trūklio lervomis. Kaip jau ir minėjau, man asmeniškai kasteris gadino reikalus, nors Mantas sakė, kad jam žuvys kibo tol, kol turėjo kasterio.
Pasvėrus laimikį, šį kartą Neptūnas plačiau nusišypso man. Finišuoju su didesniu svoriu ir keliauju į kitą etapą. Ačiū Ernestui už kovą ir smagiai praleistą laiką prie vandens.
