Kartą metuose

    Kartą metuose į rankas paimu muselinę meškerę. Jokiu būdu negaliu vadinti savęs patyrusiu muselininku, nes gaudau išskirtinai tik karkvabalių imitacijomis ir tik šapalus. Šio žvejybos būdo pasirinkimo priešistorė labai paprasta. Tiesiog kadaise prisirinkau karkvabalių ir su palaidine nulėkiau prie Ventos. Žuvies kibimo nuo vandens paviršiaus efektas su niekuo nepalyginamas ir labai užkrečiantis. O jei dar pasitaiko kaitrus ir giedras liepos vidudienis, o upės vanduo skaidrus, – visą kibimą galima stebėti nuo pradžios ir pabaigos. Pati tikriausia simfonija ant vandens… Šią savaitę nusprendžiau su savo mažąja princese aplankyti tėvukus Akmenėje. Kadangi mažoji atžala diktuoja visas laiko planavimo sąlygas, suprantama, didelės manevro laisvės negali būti iš principo. Pagalbos ranką tokiais atvejais ištiesia močiutės (sakytume, klasikinis atvejis). Taigi, vos tik mano Elzė užminga pokaičio, čiumpu muselinę ir lekiu keletui valandų prie Ventos (jei ką, močiutė „pridengs“). Ši žūklė – tai visiška priešingybė feederinei žūklei – lengva masalų dėžutė, kuri telpa į bridkelnių kišenę, pati meškerė ir viskas. Visas pasiruošimas užtrunka vos kelias minutes. Prie vandens atsiduriu už gerų penkiolikos minučių. Per neilgą savo muselinės žvejybos patirtį turiu išsigryninęs keletą savo žvejybinių ruožų, todėl sutaupau laiko, kurį tektų skirti perspektyvių vietų paieškoms. Pirmosios svarbiausios indikacijos atvykus – vandens lygis ir skaidrumas. Nors lietučio šiek tiek būta, tačiau vandens lygis šiuokart Ventoj patenkinamas. Nepalankus tik apniukęs dangus – patirtis byloja, kad tokiais atvejais šapalai vangiau maitinasi ir “nusėda giliau”. Iš tikro šapalai dažniausiai išduoda savo buveines. Ankstyvą pavasarį, kai dar nėra sužaliavusi vandens augmenija, šapalai renkasi gilesnius upės vingius, o vasarop jie pasklinda po visą upę. Vasarą aš renkuosi seklesnius ruožus, kurie per visą upės plotį būna užžėlę vandens žolėmis ir kur srovena rami tėkmė. Pačios perspektyviausios vietos – tai pati priekrantė, kur šiek tiek stipresnė srovė skalauja kranto smėlį, o gylis siekia daugų daugiausiai pusmetrį. Matyt, tokiose vietose srovė išplaudama kranto smėlį parūpina plačiaburniais ir vieną kitą skanėstą. Jei žvejys pakrante nesibrauna tarsi buldozeriu ir elgiasi apdairiai, galima nesunkiai pamatyti, kaip garbės ratą tokiose vietelėse išdidžiai prasuka nedideli šapaliokai. Pasakų pasaka, jei tokia priekrantės išplova yra dengiama palinkusios medžio šakos. Didesnieji paprastai būna netoliese ir atviroj priekrantės aky pasirodo tik tada, kai ten nukrenta į skanėstą panašus objektas. Pamenu pirmus kartus, kai užtikęs mažų šapaliukų būrį ir tiksliai įmetęs karkvabalio imitaciją į „akį“ tarsi perkūno iš giedro dangaus sulaukdavau gerą puskilogramį sveriančios raketos atakos „iš niekur“. Širdis akimirksniu atsiduria kulnuose ir dėl to paprastai kiek vėluoji pakirsti. Tiesa, šapalas tokia žuvis, kuri iki paskutinės akimirkos išlieka įtari. Tą spektaklį iš arti esu stebėjęs ne kartą – staigi ataka ir apsisukimas paskutinę akimirką, įtarus klastą. Išraiškingas bulbtelėjimas, bet kirtimas tuščias. Apskritai kalbant, šapalas yra vieno kibimo žuvis – jei pirmu užmetimu jis neužkibo, galima ramiausiai keliauti tolyn – antrąsyk jis tos pačios klaidos nekartos. Taigi, klampoju Ventos kemsynais, kur aiškiai matyti, kad čia jau senokai nebuvo užklydusi jokia prašalaičio koja, ir artėju savo vietų link. Mane pasitinka seni geri Ventos sraunumėlių šeimininkai (tiksliau sakant, aš pas juos sėlinu nekviestas). Keliais mostais bandau prisiminti žvejybos museline meškere įgūdžius. Regis, niekas nepamiršta – vos pajuntu meškerės valą išsitiesus per visą ilgį (valo atatranką), stengiuosi kuo subtiliau paduoti masalą į tašką. Absoliuti siekiamybė yra padaryti taip, tarsi masalas laisvu kritimu nukristų ant vandens (labai lengvai tekštelėtų ant vandens, o ne iš metimo inercijos stipriai trinktelėtų. Tobula, jei prieš nukrisdama vabalo imitacija užkliūva ant priekrantės žolės. O po to tik kelios akimirkos. Jei atakos centre maži šapaliukai, tai save jie išduoda išraiškingu bulbtelėjimu, o jei didieji – jie tarsi inteligentai lengvai čiupteli vabalą nuo paviršiaus. Ko jau ko, bet jėgos ir energijos šiems upės šeimininkams gamta tikrai nepašykštėjo. Lengva ir lėta muselinės meškerės akcija leidžia išjausti kiekvieną šapalo smūgį. Tiesa, dažniausiai jis suskumba nerti į vandens žoles ir tikėdamas, kad pavojus jau dingo, laukti kol žvejys nukulniuos toliau. Spektaklis tęsiasi, kai žvejys pribrenda prie slapuko ir bando paimti jį rankomis. Emocijos su niekuo nepalyginamos – net ir nedidelis šapaliokas suteikia gausybę smagių akimirkų (ypač jei žuvis buvo pastebėta iš anksto ir buvo matyti visas kibimas). Mano rekordas gaudant museline – 1,4 kg sveriantis šapalas (tuokart atrodė, kad pusiau lūš meškerė nuo žuvies pasipriešinimo). Šįkart, matyt, dėl nepalankių oro sąlygų surankioju penketą gero sprindžio šapalų. Bet širdis vis vien dainuoja – tos kelios valandos prabėga akimirksniu. Visą dieną klampoti kemsynais gal didelio džiaugsmo nebūtų, bet gerą pusdienį pamojuoti museline ir patyrinėti šapalų gyvenimą tikrai verta. Pabandykite, nesigailėsite…

Evaldas Švageris