Nespėjo nė Augusto pėdos prie Nemuno ataušti (jis savo žvejybinius įspūdžius veikiausiai pats aprašys), o eilinė banditėlių šutvė ir vėl prie vandens. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad šis banditų susibėgimas yra gryniausias pusekspromtis. Įprastas scenarijus – kažkas kažkam parašė, kažkas kažką pasakė, kažkas kažkaip pakeitė savo planus ir trys įtartini automobiliai dar priešaušriu įsuka į tą patį Birštoną. Lengvas keturių tipelių pasižodžiavimas, o paskui ir apsižodžiavimas, po kurio nelieka nieko kito, kaip išsiaiškinti visus santykius prie vandens. Kadangi esama po dvi galvas iš Vilniaus ir iš Kauno, kaktomušos kryptis labai lengva nuspėjama. Klubo prezidentas Giedrius po savo sparneliu priglaudė pirmosios lietuviškosios knygos autorių Mažvydą ir prisiekė ištikimybę buvusiai laikinajai sostinei, o kiti du banditai – dzūkas Ričardas ir latvis Evaldas – dabartinei. Buvo pasirodęs dar ir penktasis banditas Ernestas, tačiau pamatęs mūsų veidelius kaipmat spruko kažkur į pievas nenorėdamas papulti į grėsmingų įvykių epicentrą.
Sutūpėme visi ant betoninės krantinės. Pasirodę prie Nemuno gana anksti tikėjomės didesnio vietos pasirinkimo, tačiau teko kaipmat nusivilti. Žinios apie kiek suaktyvėjusią žuvį pasiekia visus ir greitai, todėl logiška ir natūralu, kad norinčiųjų pagauti solidesnį laimikį sąrašas yra gana didelis. Viso to rezultatas – suimprovizuotos klubo tandeminės varžybėlės virto kone tikromis varžybomis, nes kiek įsidienojus žuvingesnioji krantinės dalis buvo nusėsta petys petin. Prisipažinsiu, man kur kas arčiau širdies kitokios žūklės sąlygos – atoki vieta, kurioje gali mėgautis ne tik pačia žvejyba, bet taip pat gamta ir ramybe. Žinoma, tai tik svajuko dramblionės, nes šventos (t. y. žuvingos) vietos tuščios niekada nebūna. Tad giliau įkvepiam, pasisemiam dar daugiau sportinio pykčio ir pirmyn. Tenuskamba sena ir nuvalkiota frazė, kad visa tai, kas mūsų nenugali, padaro mus stipresnius.
Geras pusvalandis, o ne valanda pasiruošimo (baisulinis žūklės Birštone privalumas), paskutiniai keletas žodelių juokelių ir sėdam dirbti. Mudu su Ričardu pradedame gaudyti vienodu atstumu (kiek virš 40 metrų), o Giedrius su Mažvydu pasuka skirtingais keliais – vienas gaudo arčiau, o kitas toliau. Atviras klausimas, kokia taktika tandeminės žvejybos atveju yra efektyvesnė – gaudyti abiem viename taške ar dviejuose. Pirmuoju atveju, regis, kyla perteklinės konkurencijos rizika, o antruoju – išplečiamas žuvies paieškos plotas. Kitaip sakant, patys bendriausi argumentai svertų į žūklės dviejuose taškuose pusę. Visgi jei perteklinės konkurencijos veiksnio išvengiama (abiejų žvejojama iš principo tame pačiame taške) ir žuvis sėkmingai randama, santykiniu požiūriu didesnis paduodamo į tašką jauko kiekis tampa konkurenciniu pranašumu, o ne trūkumu. Juk dviese tą patį darbą nuveiks greičiau nei vienas. Kadangi sportinės žūklės varžybose laikas yra pinigai, šis ruletės langelio pasirinkimas taip pat gali būti esminis. Visa tai yra logiška ir teisinga, jei iš esmės „pataikai“ pasirinkti tašką. Priešingu atveju, kaip ką tik minėta, išvaistai savo masalų išteklius ir, svarbiausia, laiką vaikydamasis vėjo malūnais virtusias pirmines savo vizijas.
Pirmuosius atsakymus į visas šias dilemas pateikė Giedrius. Kol mes visi tuščiai pliekiamės artimesnėje distancijoje, didysis G sau įprasta ramia ir užtikrinta maniera pradeda štampuoti karšius. Matant visa tai, netruko krantinėje nuskambėti pirma lakioji frazė – „prezidentinė žvejyba“. Realybė, žinoma, tokia, kad visi šie juokeliai tik blankiam kitų startui pridengti. Be to, jie greit baigiasi, kai klubo prezidentas lygiai taip pat smagiai juokdamasis priparkuoja ketvirtąjį karšį iš eilės. Ką daryti? (apie mudviejų su Ričardu tandemą kalbu). Laimei, lygiai taip pat neišprotėjo ir dar kontroliuojamai elgiasi Mažvydas (lieka artimesnėje distancijoje ir kol kas sėdi su mumis kartu pirmose žiūrovų eilėse). Dar geros penkiolika minučių ir imu jausti, kaip ant savo platformos pradeda muistytis Ričardas. „Gal tu pabandyk tolimąją distanciją?“ (žmonių kalba tai reiškia „Gal mums laikas kažką keisti?“). Aš pats iš ramesniųjų žmonių tarpo, o bet kokie spirgėjimai (vadinamieji „pirdal pirdal“) man visada asocijuodavosi su strateginės kantrybės stoka. Kitaip sakant, pradėsi maltis po taškus, išvis be nieko liksi. Žinoma, ilgas sėdėjimas pelkėj galiausiai gali virsti tomis pačiomis tuščiomis kišenėmis. Tad, mielas gyvenimėli, mums eilinį kartą reikia apsispręsti čia ir dabar.
Pirmasis išlėkė Ričardas. Geri +10 metrų nuo pirminio mudviejų taško, o aš kaip angelas sargas likau saugoti ir puoselėti pradinio mūsų įdirbio – į pirmąjį tašką suversto kalno jauko ir gyvųjų masalų. Trūks plyš aš nepasiduosiu jokioms provokacijoms ir lauksiu savo valandos. Kaip manote, kiek tas laukimas truko? Ogi iki pirmojo Ričardo karšio. Dar bandžiau sau kartoti „ramybės, ramybės ir dar kartą ramybės“, bet tarsi paauglystės metuose ėmiau ir pagalvojau – o kodėl ir man nespjovus į pirmąjį tašką? Sėdim visi rūkoriai ir žiūrim, kaip Ričardas su Giedriumi tvarko karšinius reikalus? Gal ne? Jei ką, bus galima grįžti po kurio laiko ir patikrinti artimąją distanciją. Čiumpu į rankas kitą meškerę, greitas skanavimo svarelio pratraukimas dugnu, dar greitesnis klipsas, tada dar greitesnės trys šėriminės šėryklos ir aš jau nebe ten ir nebe tas, kas buvau prieš penkias minutes.
Tiesa, abu su Ričardu, galima sakyti, ir šiuo atveju gaudėme kone iš to paties taško. Šia mintimi noriu pakartoti ir pabrėžti, kad santykiniu požiūriu į vieną taškelį suvertėme kur kas daugiau jauko ir masalų nei visi kiti. Sutapimas ar ne, bet po šio mūsų tandemo viražo kiek prityko Giedriaus tempas. Tuo tarpu pas mus gyvybės ženklų vis daugėjo. Po valandėlės sulaukiu ir aš karšinių kibimų, po to vėl Ričardas. Panašu, kad mes labai netrukdėme vienas kitam ir griežėme tą pačią, karšius įtikinusią melodiją. Pamažu pamažu bendruoju sugautų karšių skaičiumi pasivejame prezidentinį duetą iš Kauno. Azartas pasiekęs savo kulminaciją, kiekvienas karšinis kibimas tarsi trileris. Dirbam išsijuosę ir talkiname vienas kitam, kad kiekviena žuvis atsidurtų ten, kur jai numatyta atsidurti – t. y. graibšto galvoje. Tarsi tarp dviejų girnapusių atsidūręs sunkiausiai kvėpuoja Mažvydas. Niekas nesužinos, kokie slapti susitarimai siejo laikinosios sostinės duetą, tačiau, bent jau iš šono žiūrint, matyti, kad pirmosios lietuviškos knygos autorius vis dar įnikęs į savęs paieškas. Mudviejų su Ričardu žvejojama tuo pačiu jauku, o jų – dviem skirtingomis jauko receptūromis. Mudu su Ričardu kibirais verčiame viską, ką turime, į vieną tašką, o Mažvydas kartkartėmis patikrina ir kitas distancijas. Žinoma, niekas negali iki galo tiksliai žinoti ir pasakyti, kas nulėmė tokį galutinį rezultatą (juk jei Mažvydas savame taške būtų užkūręs pasiutpolkę, visi šie išvedžiojimai būtų bereikšmiai), tačiau bent jau šį kartą akcentas galėtų būti skiriamas „vieno taško“ politikai. Žvejodami viename ir tame pačiame taške, mudu su R labiau talkinome, o ne trukdėme vienas kitam. Iš viso Vilniaus tandemas sugavo 11 karšių, Kauno – 8. Ar tai buvo svarbiausias sėkmės veiksnys, kaip visada, spręsti paliekame jums.
Laikrodis suskaičiuoja visas vidudienio valandas ir mes pradedame muistytis ant platformų jau dėl kitos priežasties. Laikas namo. Improvizuota sesija su varžybiniu prieskoniu prabėgo itin smagiai, horizonte kaupiasi lietaus debesys, tad pats laikas sukti atgalios. Sutįsiame mantą, aptariame padarytus taktinius žūklės sprendimus ir pasidarome išvadas. Ši žūklė – puiki medžiaga apmąstymams. Greita bendra nuotrauka su plačiomis šypsenomis ir pirmosios atsargios mintys apie laukiančias kitas bendras žūkles. Laikas prie vandens kartu su klubo bičiuliais – neįkainojamas. Tai pagrindinė rišamoji medžiaga, paverčianti bet kokį žmonių sambūrį darniu organizmu.
Tad iki kito susitikimo prie vandens! Išduosiu paslaptį, kad visus šiuos žvejybinius nuotykius galėsite pamatyti ir vaizdo juostoje 😉
