Būsimam aukso fondui: po bulviakasio

Mintimis ir jausmais gyvendamas apie artėjantį bulviakasį uošvijoj atsargiai klusteliu žmonos, ar neatsirastų vietos keliems žvejybiniams rakandams bagažinėj. Juk tokiais atvejais niekada negali žinoti, ar nenubyrės kartais kokia saujelė laiko trupinių, kuriuos būtų galima išbarstyti kur nors prie marių ar Nemuno. Viena vargana meškerė, pavadėlinė, kažkiek šėryklėlių, jauko kibiras, skiaurė ir dar šis bei tas. Apie jokias platformas, pedanus ir rimtesnį pasiruošimą šįkart negali būtų nė kalbos. Pirmiausia darbai reikalai, o tada pamatysim. Tokiomis nuotaikomis penktadienio popietę įsukam į uošvių kiemą, kur mane pasitinka palaukėje sustatyti bulvių maišai. Gera valanda bulvių nešimo ir tįsimo, dar šiek tiek papildomų darbų darbelių ir įsidrąsinu žvilgterėti į laikrodį. Jau vėlyva popietė, o masalų jokių neturiu, tad dabar arba niekad. Atliktus darbus pavyksta nesunkiai konvertuoti į palankumo akcijas „daryk, ką nori“. Į tokias replikas mano reakcija paprastai ilgai netrunka. Maža to, išsideru pabuvimą prie vandens iki rytojaus vidudienio, nes vakarinės dozės man akivaizdžiai būtų per maža. Dar keliolika minučių ir aš jau skuodžiu Kauno link masalų.

Pakeliui intensyviai mąstau, į kurią pusę sukti. Šimtą metų nebūta prie Nemuno, bet jokių žinių, jokių vietų išsigryninimo. Papildomo žibalo į ugnį lyg tyčia šliūkšteli klubiokas Ernestas, siųsdamas nuotraukas su įspūdingu karpiu iš mūsų Neveronių ruožo. Gal lėkti pas Ernestą, bet ten rodytis be pedano ir be platformos didžiulis nervų išbandymas (dėl piktos parandės), todėl ar nebus galiausiai daugiau nusivylimo nei pozityvo. Kita vertus, makaulę jau kuris laikas spaudžia statistikoje išdidžiai šviečiantis nulis ties mano vardu. Tad Kaunomaris kaip ir būtų patikimesnis pasirinkimas… Būtų… Nežinau, kas lemia sprendimus tokiomis akimirkomis, bet nusipirkęs porciją masalų pasuku Seredžiaus link. Lyg tyčia, lyg norėdamas mane atkalbėti nuo padaryto pasirinkimo Kaunas nenori manęs išleisti į kelią lengvu kamščiu. Viso to pasekmė – gerokai po šešių atsiduriu prie kadaise lankyto Nemuno ruožo ties Seredžiumi (tiksliau už Seredžiaus). Prie vandens nė vienos mašinos, NĖ VIENOS…, tik ramiai sau kulniuojantis ir savo pievelę žoliapjove šienaujantis vietinis vyriokas. Skubu paklausti jo apie dabartines realijas. Deja, tuščia Nemuno pakrantė ne atsitiktinumas – išgirstu, kad probleminis kibimas šių vietų neapleidžia jau kelintus metus. To priežastis – naujai supiltos dambos, sumalusios ankstesnio dugno reljefą. Esą girdėti, kad pagauna kažkur ties Vilkija, ties Raudone, ties Jurbarku, o čia sunku ne vaikštant žuvį pamatyti. Lėkti atgal į marias ar važiuoti tolyn ir skanuoti panemunę? Ne, tai būtų visiška kvailystė, juoba šviesaus meto liko geriausiu atveju pora valandų. Kas bus, tas bus. Greitomis susiruošiu viską ir atsiduodu likimui. Pradinis šėrimas su gausiomis porcijomis karpinių ir pirmas kabliukas su sliekučiu ir muslerve skrieja į Nemuno pasrovį. Pasitikėjimo nekelia ir srovės nešami žolių kuokštai, kurie nepraleidžia progos užsikabinti ant meškerės valo. Vos tik masalas pasiekia upės dugną, „prijungiama elektra“ – mažyčiai gružliukai akimirksniu susidoroja su savo darbu ir kone kiekvienu traukimu keliauja krantan. Prašoka vienas kitas delninis karšiukas (ne plakis). Vandens paviršiuj burbteli viena kita žuvis, tačiau karšių nugarų nematyti. Kadangi šįkart esu vienas kareivis mūšyje, į mane kaip į eksponatą dar kartą ateina pasižiūrėti tas pats vietinis šienautojas. Išsiklausinėjų viską, kas man būtų aktualu ir kas galėtų sudaryti bendrą vaizdą apie čionykštes realijas. Jo paties būta savaitės pradžioj ir pagautas tik vienas šapaliukas, o žvejai čia beveik nesilanko. Užsimenu jam, kad prieš, regis, trejus metus čia neblogai kibdavę. O taip, patvirtina jis, tuomet (tą vasarą) traukė visi, kas netingėjo, kone mušdavosi dėl vietų, o savo juodą darbą atlikus žemsiurbei viskas pasikeitė. Nuo tokių kalbų galva kaip bičių avilys ūžia nuo prieštaringų minčių gausos. Nusprendžiu nesimėtyti ir pasėdėti prie Nemuno iki vidurnakčio ir, jei rezultatai bus niūrus, naktį pamiegojus rytą pasitikti jau kur nors prie Kauno marių. Sutemus dingo elektra, padidinu gyvų karpinių porcijas, keičiu masalus, kol gerokai po devintos ant meškerės galūnės šviečianti švieselė sušoka sirtakį. Pakertu ir jaučiu, kad tai mano gelbėtojas nuo „nulinės“ nešlovės. Kadangi žvejybinė distancija arti, netrunku gerą kilogramą sveriantį karšį. Gal pajudės karšiai ir bus galima čia ryto sulaukti. Tačiau, kas greitai gyvenime prasideda, greitai ir baigiasi. Iki vidurnakčio dar sulaukiu keleto neaiškių ir nekertamų kibimų.

Viskas, susimetu mantą ir varausi Neveronių link (prie vadinamųjų „traktoriukų“). Šią vietą pasirenku dėl keleto priežasčių – kažkada ten žvejota ir pagauta puskaršių, ten nėra aštrios parandės, o aukštas priekrantės kalnas nebaisus dėl skurdžios mano mantos šįkart. Žadintuvui pranešus apie penktą ryto, išsliuogiu iš mašinos ir nusileidęs nuo kalno pasuku dešinėn. Žvejų (sprendžianti iš švieselių skaičiaus) jau yra, vieni, regis, spiningauja, o kiti kaip ir aš skuba ruoštis rytiniam kibimui. Užsikabinu skanavimo švinelį ir pradedu ieškoti potencialios žūklavietės. Gyliai visiškai neįspūdingi, atrodo, kad visiškai nebeatpažįstu šitų vietų. Kone visur baisulinė „tarka“ ir nieko gero nežadantys sėkliai. Paeinu krantu tai į vieną, tai į kitą pusę – tas pats. Galiausiai randu šiokią tokią parandę, minkštesnį dugną ir užsiklipsuoju. Neapleidžia vakaryšktė bloga nuojauta, bet, ką jau, juk nebesimėtysi ir taip jau prisilakstyta iki valiai. Bet čia buvo tik mano tokių svajonių. Po turbūt dešimto nupjauto pavadėlio ir trečio feeder gumo per gerą valandą įsitaisau rūpintojėlio poza ant kėdės ir galvoju, ką daryti. Laikrodis jau rodo septynias.

„Nusibaigti“ nusprendžiu senoj geroj vietoj Neveronyse, be pedano, be platformos… Nulėkęs randu tik vieną mašiną, kurios ekipažas užėmęs pačią geriausią vietą. Įsitaisau šalia ir skubu imtis pradinio jaukinimo. O nepatogumas baisinis, įsitempęs seku kiekvieną metimą, kad neužkabinčiau pavadėlio už priekrantės medžių. Ūpą šiek tiek pakelia sutiktųjų ištraukti pirmi karšiukai… Nededu, galima sakyti, į jauką gyvų, tik iki visiškos tyrės sumalu saujelę musės lervų ir truputį sliekučių. Dešimt minučių ir mano rytinį prakeiksmą įkūnija ant kablio besipurtantys pūgžlys… Pirmas, antras, trečias… Nebekabinu ant kablio trūklių, tas pats – ar tai slieko gabaliukas, ar tai musės lervos, viskas akimirksniu suvartojama. „Turbūt matyliuką kabini“ šypteli kaimynai, „mes jau pasimokėm taip nedaryti“. Visaip kaip sugniuždyto tokios replikos jau nebeveikia, ironiškai nusijuokiu sau ir jau pradedu sukti mintis judėt namų link. Tiesa, netruko „pūgžlija“ pasičiupti ir mano kaimynų. Pas juos lygiai taip pat sėkmingai dingo karšiukai ir pasirodė pūgžlių bei grundulų armija. Jau nebeturiu nei noro, nei jėgų į visa tai gilintis. Viskas, užteks. Susirenku savo rakandus ir pėdinu mašinos link, odisėja baigta… Tarsi dar vienas, man dar nesuprantamas ženklas, už akies užkliūva ant kaimyno mašinos lango priklijuotas lapelis „Nestatyti mašinos. Privati valda“ (tiesa, mano mašinos langui, matyt, pritrūko popieriaus). Privati tai privati. Manęs jau niekas labiau nebesunervins, po bulviakasio…