Ryto vargai

Šį kartą nepavyko išsisukti nuo reportažo rašymo, mat, paskutinius du kartus Giedrius su Nerijumi pasidalijo savo įspūdžiais. Istorija paprasta – eilinįsyk su Evaldu nusprendėme paieškoti Kauno marių karšių. Girdėdami naujienas apie sumažėjusį žuvies aktyvumą ties Darsūniškiu ir paisydami kol kas itin vasariškų oro sąlygų, nusprendėme patikrinti seklesnius marių ruožus. Jeigu karšiai nekimba didesniuose gyliuose, gal jie patraukė į sėklius? Šią išsikeltą hipotezę ir nusprendėme patikrinti ankstyvo ryto valandomis. Iš Vilniaus startavome apie 04:00 ir jau po geros valandėlės buvome prie vandens. Kadangi ne savaitgalis, tikėjomės rasti mūsų pasirinktą žūklės tašką laisvą.

Taip ir buvo. Po nepilnos valandėlės pasiruošimo tik pradėjus švisti pradėjome jaukintis taškus. Šiuosyk pasirinkome labai panašią distanciją, abu gaudėme apie 48-50m atstumu. Ryte nesimatė kupročių apraiškų vandens paviršiuje, todėl kiek nerimavome. Vydami šalin visas blogas mintis įnikome darbuotis. Permetimai kas porą minučių ir nuolatinė sėkmingiausios masalų kombinacijos paieška. Po gerų dešimties minučių atsiliepė smulkios kuojytės. Mūsų supratimu tai turėjo būti geras ženklas, bet tas ženklas ėmė ir užtruko apie valandą, o kuojas keitė pūgžliai ir nanoešeriukai. Galiausiai po valandos pirmasis karšinis kibimas, pagaliau pavyksta atsidaryti. Nuotaika akimirksniu pagerėja, tikimės, kad pagaliau pasirodys karšiai, bet… Nieko panašaus… Po karšio iškart ant to pačios kombinacijos pagaunu pūgžlį. Dar gera valanda paieškų ir eksperimentų ir sulaukiau dar vieno gražaus kibimo! Dar viena vilčių banga, gal išlindo saulutė ir pagaliau pasirodė lauktieji karšiukai, bet… Seka dar viena valandėlė bandymų, kol vargais negalais sulaukiu trečiojo kibimo ir dar vienas mažiausias karšiukas atsiduria graibšte. Evaldas, neapsikentęs smulkmės, tolinasi distanciją į 65 metrus, paduoda daug gyvų ir po 3 permetimų sulaukia galingo kibimo. Nuotaika akimirkai pakyla, laukiam „priparkuojamo“ karšioko, bet ten, pasirodo, monstrinė kuojų motina. Gražus egzempliorius, tačiau, deja, tai ne tai, ko mes tikėjomės. Evaldas darbuojasi per dvi distancijas, o aš nusprendžiu pakvailioti. Pagalvojau, kad jau nepavyks žuvies pasistatyti į tašką, todėl likusį laiką paskyriau kitų potencialių taškų paieškai. Distanciją padidinu net iki 90 metrų, tačiau šis mano sprendimas rezultatų nedavė.

Suma summarum, žvejybą baigiame su trimis karšiais, viena rimtesne kuoja ir tuntu smulkmės, kuri iškart keliauja atgalios į vandenį. Ne stebuklas, bet dar viena patirtis, iš kurios, esu tikras, ateityje bus ko pasimokyti.