Adrenalino kupina penktadienio žūklė

Atėjus penktadieniui, atėjo metas ir eilinei kelionei į Kauno marias. Iš namų išvykstu 14:00, tačiau pakeliui dar tenka užsukti į žūklės reikmenų parduotuvę, todėl vietoje atsiduriu apie 16:00 val. Pakrantėj nė vieno žvejo, tik sugrįžęs prie automobilio sutinku dviratį minantį senuką. Pasisveikiname ir užmezgame pokalbį. Jo metu išgirstu visą Kauno marių istoriją, apie tai, koks anksčiau čia buvo krantas, koks vandens lygis, sužinojau, kur kadaise vedęs kelias Palemono link. Buvo labai įdomu išgirsti visą šią informaciją. Pasisėmęs dozę geros nuotaikos pradedu pasiruošimą žvejybai.

Tikslas kaip visada – pagauti karšių. Tuo tikslu paduodu šįkart į tašką daug žirnių, kad pavyktų išvengti smulkmės. Rezultato ilgai laukti nereikėjo. Po pirmo pusvalandžio pirmas karšiokas jau mano siete. Po valandėlės pagaunu dar vieną, po to dar vieną, ir dar vieną. Dydžiai standartiniai – nuo 800gr iki 1,2 kg. Po kurio laiko tašką užgula smulkmė, todėl sumetu papildomas šešias šėryklas ir leidžiu taškui ir sau 10 minučių pailsėti. Po šios trumpos pertraukėlės užmetu vėl masalą į tašką ir stebiu viršūnėlę – ji nė krust. Imu galvoti, kad gal sugrįžo didesni karšiokai. Vėl permetu ir maždaug po minutės sulaukiu neryškaus linktelėjimo, tačiau nekertu, laukiu antro rimtesnio palenkimo. Ir staiga BAM smūgis, pakirtęs iškart suprantu, kad aname gale kažkas labai labai rimto. Kažkiek pavyksta trūktelėti žuvį į savo pusę, tačiau šis priešininkas ne ką spėriau traukia valą atgal. Laimė, kad prieš pat klipsą žuvis nutaria pasukti į kitą pusę. Akivaizdu, jog ant kabliuko tikrai ne karšis. Mintyse kartoju sau, kad nevalia skubėti, reikia nusiraminti ir galvoti, laiko į valias. Lyg tyčia kišenėje suskamba telefonas. Neatsiliepiu, nes dabar tikrai ne tas momentas kalbėti. Po kurio laiko pradedu jausti rankų nuovargį, nes kova išties neeilinė. Meškerykotis atidirba visas žuvies išdaigas, neutralizuoja visas jos pastangas atitrūkti. Degu nekantrumu sužinoti, kas gi anam gale. Galiausiai pamatau ant seklumos išplaukusios žuvies kontūrus. Tai karpis, tikrai labai didelis karpis! Galvoje ima suktis mintis, kaip jį įtalpinti į graibštą. Vargų vargas. Po truputį stengiuosi nuvarginti šį milžiną, bet iš jo jokių nusilpimo požymių. Po bene dvylikto privedimo prie graibšto karpis jau nebesipriešina visa jėga ir pamažu pasiduoda. Neįtikėtina, gyvenimo žuvis, pagauta su 0,11 pavadėliu! Karpio svoris – 4kg 120gr. Visa kova truko apie 27 minutes. Drebančiomis rankomis nebesugraibau trūklių. Užkimbančius karšiukus traukiu jau kaip aukšles, atrodo, kad jie nerodo jokio pasipriešinimo. Pačiai pabaigai pagaunu vieną įskaitinį karšioką ir dar vienas pakeliui atitrūksta. Be jokios abejonės ši mano žvejyba yra istorinė ir ilgam išliks mano širdyje…