Vėsus ir ankstyvas šeštadienio rytas. Kažkur Vilniuj, kažkur Kaune, kažkur Ukmergėj tuo pat metu įsižiebia automobilių žibintų šviesos, suriaumoja varikliai ir prasideda bendra visų kelionė vieno vienintelio tikslo link – banditai eilinįsyk (tiksliau sakant, eilinį pavasarį) nusprendė susirinkti ir išsiaiškinti tarpusavio santykius. Maža to, šiemet kandidatų dėl geriausiojo vardo dar padaugėjo, tad apie ką buvo kalbama ir apie ką galvojama jiems visiems susitikus kažkur ties Rumšiškėmis turbūt detalizuoti neverta. Tokiais atvejais geriau nesimaišyti jiems po kojomis, nelaidyti niekam tikusių juokelių ir, gink Die, nesišypsoti į akis… Įtampa it uodų spiečius po priekrantės medžiais įelektrina aplinką ir vis labiau gramzdina visus būsimų savo sprendimų pasekmių link… Kuo visa tai baigėsi? Nesunku nuspėti, kad be kraujo nebuvo apsieita (detalesnę informaciją jums suteiks Giedrius…).
Tad, pusiau miegoję pusiau nemiegoję, šiemet jau net septyniolika mūsų leidžiasi žemyn tuo pačiu statoku Rumšiškių kalnu. Viską akylai stebi ir įamžina ateities kartoms Nerijaus kameros akis, į dangaus skliautą pavymui pakyla ir Aivaro dronas. Smagu, išties smagu! Kad ir kiek stengiausi jus įbauginti pirma straipsnio pastraipa apie tariamas įtampas, iš tiesų viskas kiek kitaip (tik dėl kraujo nemelavau, Giedrius patikins). Ši pavasarinė Pauliaus Švagerio taurė mums jau trečioji. Tik nedidelis ratas mūsų turbūt bepamena, kaip pirmąsyk, regis, septyniese buvom susibėgę labiau pažinti vienas kitą ir įtikinti patys save, kad esame verti daugiau nei sudilusio skatiko. Tiesa, turbūt panašiomis mintimis šiandien gyveno tie, kuriems šis varžybų startas pirmasis (o tokių buvo ne vienas ir ne du). Kaip ten bebūtų, nepažinę ir nematę vienas kito gyvenime po pirmųjų rankos paspaudimų lengva šneka pasileidžiame bendrų temų link, kurios, tarsi burtų lazdele pamojus, aiškiai leidžia suprasti, kad visi supamės toje pačioje valtyje.
O tada šiek tiek varžybinės rutinos. Ties vienu posūkiu su visais masalais ir lentelėmis sektoriams žymėti užstrigęs Ernestas (jam negirdint) sulaukia papildomos šaipalų porcijos. Juk kažkam turi kliūti, kai pilnas krantas žmonių. Dar vienas akcentas – šviežiai iškeptos klubo aprangos naujiesiems nariams, kurie turbūt gūždamiesi labiau nuo savęs ir laukiamos nežinomybės bando iki galo suprasti, kur ir pas ką jie papuolė. Jei koks prašalaitis būtų sukęs šiais keliais, turbūt netruktų pagalvoti, kad kažkas sumanė ant Kauno marių kranto surengti Kaziuko mugę. Mantooooos, daiktųųųųų, uodųųųųų. Vėjelio nė su žiburiu nerasi, vanduo kaip stiklas, kuri kartas nuo kranto praskelia išnyranti žuvies kupra (karšio ar karoso, o gal ir karpio). Bruzdesys, šurmulys, laukimas – tokia pradinė pirmojo mūsų susibėgimo pusvalandžio realija. Ne liūdna jau dabar…
Atvažiuoja Ernestas, atveža masalus ir lenteles. Sveriam, o po to žymim sektorius. Tada ateina eilė burtams. Po jų lekiam kiekvienas į savo sektorių ir renčiam pastolius, platformas ar statome kėdes (juk prie vandens ir pailsėti reikia). Nerijaus papratimu ir patarimu šiemet pirmąkart net patikriname prieš startą masalus (dar rimtesniu žvilgsniu susižvalgome vienas į kitą). Kada, o kada viskas prasidės. Dar stipriau ir vaiskiau pliekia saulė, nors laikrodis priskaičiavo vos pusę aštuonių. Pagaliau startas ir banditų artilerija pradeda nevaldomai apšaudyti marių tolius – tiek didesnio, tiek mažesnio kalibro sviediniais. Gyvenimas turbūt nesyk yra pamokęs, kad kuo didesni lūkesčiai, tuo nešvaresni batai, kuriomis realybė sulipa į akis. Nors yra trejetas ar ketvertas banditų, kurie neturi moralinės teisės varyti Dievo į medį, tačiau visi kiti… Nerijus skuba visus nuraminti, kad tokios varžybos – ne naujiena, o veikiau kasdienybė. Yra kaip yra, iriamės toliau kaip kas galim…
Kad visa tai nevirstų pernelyg detalia visų pasiekimų ir nepasiekimų, džiaugsmų ir nusivylimų analize (apie jas geriau sukti laidas), šokime prie finalinės varžybų fazės. O ją vainikuoja nuostabi nuotrauka, į kurią vos telpa visas būrys kiek išvargusių, bet gera nuotaika vis dar spinduliuojančių žmonių (rekomenduoju į ją pažiūrėti atidžiau, ypač į veidus). Pavyko, aš manau viskas pavyko. Tas vaizdas, kai akimi nebegali aprėpti visų krante sėdinčių, išties užburia. Be to, juk mumis šįkart rūpinosi ir zvejybosreikmenys.lt ir Atora Fishing. Dėkojame jiems iš visos širdies. Reikia manyti, kad bendras visų mūsų darbas svariai prisidės prie naujos mėgėjiškos žūklės kultūros puoselėjimo ir populiarinimo Lietuvoje. Nors visur ir visada pasakojame apie banditišką savo prigimtį, tačiau iš tiesų esame būrys bendraminčių, kurie nori tapti geru pavyzdžiu sau ir kitiems, kultivuoti mėgėjišką žūklę ir jos kultūrą bei turiningai leisti laiką gamtoje.
Tiesa, vos nepamiršau, rezultatai! Sveikiname Nerijų, Ričardą, Egidijų, Simoną ir visus kitus (skaičius, jei jų prireiktų, rasite žemiau). O dabar pats laikas pradėti mąstyti apie kitas mūsų varžybas! Ar bus prieštaraujančių?!
Rezultatų suvestinė
1 vieta – Nerijus (jo sugauta ir didžiausioji varžybų žuvis)
2 vieta – Ričardas
3 vieta – Egidijus
4 vieta – Simonas
5 vieta – Evaldas
6 vieta – Povilas
7 vieta – Aleksandras
8 vieta – Augustas
9 vieta – Giedrius
10 vieta – Mantas
11 vieta – Mindaugas
12 vieta – Vaidas
13 vieta – Klaudijus
14 vieta – Vytenis
15 vieta – Aurelijus
16 vieta – Aivaras ir Ernestas
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!















