Užsiregistravus į „Maver“ lygos varžybas iškart buvo aišku, kad reikės plėsti žvejybinių vietų geografiją ir bandyti naujas Kauno marių vietas. Pirmasis etapas suplanuotas Palemone, o ten iki šiol nesyk nežvejota. Likus porai savaičių iki varžybų su klubioku Giedriumi išbandėme naują vietą, ir, kaip pridera naujokui, tvarkingai kažkas gavo į kaulus nuo vietinio senbuvio. Antrąją treniruotę pavyko susiplanuoti varžybų išvakarėse. Šį kartą kompaniją palaikė klubiokas Nerijus ir jo bičiulis Nedas. Visi ruošėmės tam pačiam iššūkiui. Atvykus paaiškėjo, kad mes tokie ne vieni, nes visas krantas jau buvo nusėstas sportininkų, tad teko nuklampoti keletą šimtų metrų iki artimiausios laisvos vietos. Maža to, netrukus pastebėjau, kad neturiu dalies jaukų numatytai receptūrai, todėl teko greituoju būdu aplankyti vietinę „Fisherio“ parduotuvę. Treniruotėje nusprendžiau vėl išbandyti šviesų jauką, bet po keleto valandų tapo akivaizdu, jog žuvis šviesios spalvos vis dar privengia. Kol kolega Nedas traukė karšius, aš ta proga turėjau gražaus peno ir laiko apmąstymams. Treniruotė tikrai buvo sunki, pagautas vos vienas karšis, pora karosų ir dar keletas nerealizuotų kibimų.
Varžybų rytą visi penki banditai iš skirtingų Lietuvos taškų pajudėjo varžybų vietos link. Važiuodamas pakeliui dar kartą nuosekliai apmąsčiau varžybų strategiją. Jaukas vienareikšmiškai turi būti tamsesnio tono, o kovinis atstumas priklausys nuo sektoriaus ir nuo kaimynų, kuriuos turėsiu šalia. Palemone mane pasitiko kiek anksčiau atvykę klubiokai. Smagu buvo sutikti ir kolegas, su kuriais teko garbė susipažinti Gross Gardons varžybose. Po trumpų ir greitų kalbų ateina laikas burtų traukimui. Išsitraukiu 38 sektorių. Kelias iki jo tolimas, mažiausiai trys reisai su visa žvejybine manta, o laiko pasiruošimui ne per daugiausiai. Pakeliui iki sektoriaus dar kartą apmąstau, kokios loginės sekos turėčiau laikytis ir…
Kas galėjo pagalvoti, jog mano kaimynas bus Nedas, tas pats kolega, su kuriuo kartu treniravomės. Ką gi, teks imtis kitokios taktikos nei buvau numatęs anksčiau. Nuskenavęs svareliu dugną, radau gan įdomų tašką ties 80 m riba su išreikšta parande. Kabinu valą už klipso atsitraukdamas nuo jos 5 metrus. Antrąjį tašką pasirinkau tarp dumblo ir vadinamosios „tarkos“ (~ 60 m atstumu). Spaudė laikas, trūko gerų 10 minučių, bet šiaip ne taip pavyko susiruošti ir laiku pradėti jaukinti pasirinktus taškus. Į juos nepagailėjau karpytų musės lervų ir kiek kukliau trūklių.
Per pirmą valandą nesulaukiu jokių gyvybės ženklų, o tuo tarpu kaimynai aplink jau šypsojosi sugavę vieną kitą žuvį. Pakilus lengvai bangai, prabunda ir mano taškas. Prasideda lengvi žuvies prisilietimai ir galiausiai pirma žuveliokas keliauja į mano sietą. Deja, tai truko neilgai ir kitos dvi valandos buvo visiškai tuščios. Galiausiai baigiasi kantrybė ir likus 2 valandoms nusprendžiu pabandyti artimesnį tašką. Į jį keliauja šešios šėryklos su jauku. Paspartinu tempą ir permetu meškerę kas dvi minutes.
Prabėga dar valanda, o rezultatas tik dar viena žuvelė. Kas bus, tas bus – nusprendžiu eiti „va bank“ ir grįžti į tolimą distanciją. Paskutinę valandą sulaukiame lengvo lietučio ir pakilusio vėjo. Pastarasis tikrai prastas pagalbininkas, kai reikia pataikyti į savo tolimąjį tašką. Po keleto metimų pro šalį pavyksta kiek pareguliuoti taikiklį ir nuskraidinti šėryklas ten, kur joms ir vieta. Pailginu išlaukimą tarp permetimų nuo 4 iki 6 minučių. Mintyse sukalbu visas žinomas maldas ir laukiu varžybų pabaigos. Iki jos liko vos 20 minučių. Šias mano kančias netikėtai nutraukia beprasidedanti meškerės vagystė. Pakertu ir jaučiu rimtus smūgius, žuvis tikrai didelė. Pavadėlis vos 0.1, o kabliukas 16 nr., todėl jokių minčių apie žuvies forsavimą. Prie kranto žuvis nenorėdama pasiduoti keletą minučių suka ratus, taip tampydama nervus ne tik man, bet ir šalia gaudantiems kolegoms. Išlaukęs tinkamo momento verčiu karšį į graibštą. Negaišdamas laiko nutraukiu pavadį ir leidžiu žuvį į sietą.
Adrenalinas pasiekęs maksimumą, matau, kad liko 10 minučių, tad greitomis rišu naują pavadėlį, kabinu 10 trūklių ir šveičiu dar kartą. Praėjus keletui minučių, tas pats scenarijus pasikartoja iš naujo ir po gerų 3 minučių siete atsiduria antras, tik šiek tiek mažesnis karšis. Iki finalinio varžybų signalo liko 2 minutės, todėl nutariu nebetampyti savo žvejybinės sėkmės už ūsų. Po teisėjų svėrimo paaiškėja, jog sugavau truputį daugiau negu 4.5 kg žuvies, o didesnysis karšis sveria 2.5-2.6 kg. Šis paskutinis 15 minučių stebuklas leidžia man laimėti zoną ir pagaliau užlipti ant podiumo oficialiose varžybose. Užimta solidi antroji vieta. Klubo kolegoms sekėsi skirtingai, bet jie gal patys pasidalins savo istorijomis. Kaip smagu, kai kolegos, matydami, jog mantą neštis tenką tikrai iš toli, ateina į pagalbą. Tokia ir turi būti tikroji klubo atmosfera ir varomoji jėga – vienas už visus ir visi už vieną! Evaldai ir Augustai, turbūt supratot apie ką aš? 😉
Iš žvejų žvejams! – https://zvejybosreikmenys.lt
Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!
