Sveiki, mieli skaitytojai! Neįpraskite, retai taip pasitaiko, kai gali gana laisvai ir nevaržomai rinktis žvejybos dienas. O tuo labiau dvi paeiliui. Jau žvejodamas pirmąjį kartą žinojau, kad netrukus bus ir antroji žvejyba. Mat Neris tokia upė – kaip loterija. Vieną dieną gali gaudyti puikiai, kitą – likti su visiška „baronka“. Tokias tendencijas menu dar nuo 2024-ųjų. Anąsyk kelios dienos iki manos sėkmingos žūklės žmogus, tikrai mokantis gaudyti, liko su ilga nosimi. Po to sekė manoji, sakyčiau, rezultatyvi. Bet kai bandžiau viską pakartoti po savaitės, per gerą pusdienį nemačiau net prisilietimo prie masalo. Ach, kokia visgi žavi ir įnoringa toji mūsų Neris.
Na bet šįkart daug galvoti nereikia. Liko jauko, liko gyvųjų masalų. Šeimyna kas sau, o aš prie vandens. Pavyko gera valanda anksčiau pajudėti iš namų, bet… Važiuojant supratau, kad kamščiai tikra pragaro analogija. Gadina ne tik gyvenimą, bet ir žvejybas. Kelionė, kuri turėjo trukti vos 20 minučių, virto valandos kankyne ir mintyse skaičiuojamais laimikiais, kuriuos buvo galima per tą laiką sugauti.
Prasibrovęs pro kamščius, galop sėkmingai pasiekiu tikslą. Šoku į botus, manta ant pečių ir pirmyn tiesiai ant sėkmingosios ledo lyties. Dėl visa ko prasibraukiu dugną skanavimo svareliu. Kaip ir viskas daugiau nei aišku. Atstumai nelabai ir pasikeitę per eilę metų, svarbu nėra prineštų kliuvinių. Startui abiem distancijoms po saują vakarykščio jauko, Bream Bandits oro linijomis nuskraidinamo Atoros pusiau uždaromis šėryklomis. Taip, tik jauko – jokių gyvų masalų. Artimoje distancijoje segam 0,1 mm pavadėlį, tolimoje, arčiau srovės – 0.14. Mintis tokia – tolimasis taškas turi būti arčiau srovės ant žvyruoto dugno. Kodėl? Taip, teisingai, ten didesnė tikimybė pagauti šapalą. Ir čia, sakyčiau, buvo mano loginė klaida. Šaltuoju periodu šapalai laikosi arčiau priekrančių ir giliau. Tai puikiai įrodė ir šiandieninė žvejyba. Startavau +/- 9:45 su masalu ant kabliuko. Artimoje distancijoje jau nuo pirmų metimų sulaukiau prisilietimų – žvejų vadinamų elektrikų prisilietimais. Tačiau kas tai darė – nepavyko išsiaiškinti net susimažinus kabliuką iki 16 nr. ir užmovus ant jo vos vieną pinkutę. Įtarimą turiu. Šioje vietoje galima pagauti strepečių. Jų čia esu pagavęs, o būtent tokie elektriniai kibimai, pavirpinimai ir būdavo jų modus operandi.
Po gero pusvalandžio sulaukiu agresyvaus kibimo artimoje distancijoje. Kertu – YRA! Pirma žuvis – nuteikia optimistiškai. Smagi trumpa kova, keli kadrai klubiokams ir Jums. Nors tai ne tai, ko čia važiavau, bet ar gali skųstis, kai kimba gana solidaus kalibro plačiaburniai? Taip, teisingai – pirmasis legalus šapalas sėkmingai įparkuotas į Atora graibštą. Plati burna pilna mano paruošto jauko (vadinasi, viskas veikia!). Stverta taip godžiai, kad teko nutraukti pavadėlį ir nekankinti žuvies.
Praslinko dar geras pusvalandukas ramybės, kai staiga ir vėl artimos distancijos meškerė nusprendžia iškeliauti upėn. Čiumpu, kertu – dar viena žuvis. Šį kartą kažkas solidesnio. Jaučiu, kaip plūsta andrenalinas ir mėgaujuosi kovos su žuvimi malonumu. Po trumpos, bet atkaklios kovos – 2:0 mano naudai. Tai tikrai rekordinis mano plačiaburnis. Tai iki šiol didžiausias mano pagautas šapalas. Ankstesnis rekordinis šapalas taip pat buvo sugautas Neryje. Tai buvo vidurvasarį, Vievio apylinkėse. Jei gerai pamenu, tuokart žuvis svėrė ~700g. Tikslesnės informacijos apie tai galima rasti mūsų straipsnių archyvuose. Tuo tarpu šis – kur kas solidesnis. Apimti storasprandį viena ranka nebuvo taip lengva. Sverti nesvėriau, bet manau – tikrai apie kilogramą. Atsibučiuojam, atsimojuojam ir manasis rekordas išplaukia savais keliais.
Kadangi viską darau, kad pagaučiau karšį, o kimba tik storasprandžiai – smulkinu kukurūzus ir maišau juos su jauku. Tačiau gal čia buvo taktinė klaida? Mat jokie pakeitimai, masalo ar jauko reveransai nedavė jokių vaisių per ateinančias žvejybos valandas. Rimo ir nurimo. Pasibaigė ir vakarykštis jaukas. Užsimaišiau naujo, juodo, kitokio. Tačiau ir tai nedavė jokių rezultatų. Per likusias kelias žūklės valandas viena meškere pratikrinau kiek įmanoma platesnį akvatorijos plotą. Viskas bergždžiai – nebuvo nė barkšt. Spėju, žuvis tiesiog pasitraukė iš šios vietos. Jei šis spėjimas teisingas, bet kokia magija ir burtai yra beprasmiai. Tokiais atvejais prisikviesti Neryje žuvies iš tolėliau vargu ar įmanoma.
Tiesa, nekibos valandomis sulaukiau svečio, praskaidrinusio mano nuotaiką. Iš kažkur išlindo gyvūnėlis. Nežinau, kas jis per vienas, bet labai gražus. Pasiūliau naminės mėsytės, bet į mano gerą širdį buvo atsukta nugara, o po to iškeliauta savais keliais… Gal skaitytojai gali pasakyti, koks tai gyvūnas?
Žvejybą baigiau kiek po pirmos popiet. Galutinis rezultatas – du gražūs šapalai, puikus oras, nuostabi bundanti gamta ir gardus kavos puodelis prie Neries vingio! Ačiū skaitantiems. O plačiaburnių medžiotojai turėtų suklusti. Panašu, kad jie jau bunda ir pradeda aktyviai maitintis. Galite leistis į jų medžioklę tradiciniu pavasariui būdu – batonas ir plūdinukė.
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
