Negaliu sakyti, kad esu didelis Nemuno ties Birštonu fanas, tačiau pati žūklės srovėje magija kartais įveikia ir tokius senus krienus bei užsispyrėlius kaip aš. Vien ko vertas karšio kibimas upėje – galingas viršūnėlės palenkimas, atšovimas ir nuo laikiklio pašokanti meškerė. Jei užtaikai ant rezultatyvesnės žūklės, tokie kibimai paskui sapnuojasi gerą savaitę. Pamenu, vien dėl tokių kibimų mudu su Ričardu prieš gerą dešimtmetį ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį sukom šimtus kilometrų iki Nemuno žemupio. Išties gera prisiminti. Tuokart buvom visiški pradinukai. Žūklė elementari, laimikiai, kaip mums, puikūs, tad ko daugiau bereikia. Dabar gi į kiekvieną žūklę važiuojame visai kitomis galvomis ir akimis, nors, tiesą pasakius, ne ką mažiau džiaugsmo ir laimės kibirų iš Atmatos ir Skirvytės parsiveždavome ir tuokart. Juk kaip pasakyta vienos mažosios gyvenimo mokytojos iš visiems gerai žinomos vaikiškos pasakos, svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose.
Bet jei grįžtume prie kalbos apie Birštoną, bene didžiausias minusas man – vadinamojo „street fishing‘o“ (žūklės mieste) pojūtis. Jautiesi tarsi parodos eksponatas, nuolat apžiūrimas iš visų pusių miestelėnų ar į šį Lietuvos kurortą atvykusių pailsėti žmonių. Sykį, pavyzdžiui, buvau paprašytas paskolinti meškerę poilsiautojų grupės fotosesijai – grupiniam žuvies traukimui. Žinoma, visai tai smagūs ir ūpą pakeliantys reikalai, tačiau, reikia pasakyti ir tai, kad niekur kitur Lietuvoje su tokiais žūklės posūkiais tikrai nesusidursi. O jei dar žvejų visa divizija, nedalomas žūklės ir poilsio gamtoje junginys čia praranda savo prasmę. Kur kas jaukiai ir maloniau atsisėsti jaukiame ir atokiame kampelyje, kuriame, savaime suprantama, yra kalnai žuvies ir gali kone susilieti su aplinka bei pats stebėti viską aplink, o ne būti stebimuoju. Bet užteks skųstis, juk ne dėl to čia susirinkom…
Trys banditai – Ernestas, Augustas ir aš – ant Birštono krantinės susitikome apie šeštą ryto. Žvejų gera sauja (užimta tik pati krantinės pradžia), o visi tolimesni plotai laisvi ir laukiantys savo svečių. Sutiktas naktinėjusių ir namo besiruošiančių sportininkų duetas nenuteikia labai optimistiškai. Naktis, galima sakyti, tuščia. Nors vandens paviršiuje pasirodančios žuvies matyti, bet ji neaktyvi. Palyginti su paskutiniąja mano viešnage čia praėjusį penktadienį su Ričardu, kardinaliai pasikeitė meteorologinės sąlygos – giedra, šilta / karšta, bevėjis rytas ir pakritęs vandens lygis. Kaip trukteltų mane per dantį dalis klubo senbuvių, tai, mano lūpomis tariant, tikrai ne karšinis oras. Aš, minėdamas savo šviesios atminties tėvelį, nuolat visiems kartodavau, kad geriausiai karšiai kimba, kai apniukę ir purškia lengva dulksna. Mažytė bėda tik ta, kad karšiai nekimba ir mano minėtomis sąlygomis (dėl to tai ir tapę klubo anekdotu).
Juokai juokais, bet ši nepalankių ženklų visuma akimirksniu užkrečia negera nuojauta. Jau seniai prabėgo tie metai, kai į žūklę važiuodavai išpūsta krūtine manydamas, kad tušti žvejojančių kaimynų sietai dar nieko nereiškia, aš tuoj prisėsiu ir… Jei žuvis nesirodo kad ir saujai žvejų, tai jau negerai. Po pirmų svarelio švystelėjimų į vandenį aiškėja, kad kiek nukritęs vanduo yra lydimas ir susilpnėjusios srovės. Ne laikas pasiduoti panikai, bet, kaip pasakytų vienas žinomas Kėdainių politikas, „vaizdzelys nikoks“. Kaip ten bebūtų, lenkiame savo nugaras prie savo mantos, ruošiamės ir po valandėlės startuojame. Pradžiai masyvesnės šėryklos su gausiais gyvųjų masalų ingredientais į pasirinktą tašką. Distancija – ~50m, už lengvo pakilimo ties upės viduriu. Žuvies, kaip minėjau, matyti, tačiau kur kas aktyvesni plėšrūnai, ypač daug vandens paviršių plakančių salačių.
Pirmųjų kibimų autoriai – taip pat plėšriosios žuvys. Tokia pusiau sėkmė (nes visgi čia susirinkome karšių) nusišypso Augustui. Jo masalais susidomi vietiniai ešeriai, iš kurių vienas išties rekordinis. O tuo tarpu mudviem su Ernestu tik neaiškūs pavieniai meškerės linktelėjimai ir užkliuvimai už valo. Tai patvirtina ir paliktos gleivių žymės ties ištrauktomis sistemomis. Pajuokaujam, kad karšių kibimai užsakyti devintai valandai, todėl nėra ko jaudintis ir pernelyg skubėti. Bet žmogus ir ypač žvejys jau toks sutvėrimas, kuris ypač lengvai pasiduoda nerimastingoms mintims ir visokiems savęs ir kitų įtarinėjimams. Kartu su dienos temperatūra pradeda kilti ir mūsų nerimas. Paisydami tradicinių Birštono realijų, nieko netaupome, išlaidaujame be jokių skrupulų, tačiau visos mūsų dosnumo ir labdaros akcijos kol kas niekam neįdomios.
Sulaukiam užsakymuose patvirtintos devintos valandos. Trys prabėgusios valandos, galima sakyti, tuščios. Ką daryti? Nepadeda ilginami pavadėliai, keičiamos šėryklos ir masalų karuselė. Pirmasis neiškenčia Ernestas, spjauna į kalnais gėrybių užverstą pirmąjį tašką ir keičia distanciją. Panaši logika pradeda zvimbti ir mano galvoje. Kadangi didysis E renkasi artimesnę distanciją, aš mintiju patikrinti tolimesnę atkarpą arčiau vagos. Bėda ta, kad įsidienojus pakyla vėjas, lengvai nunešdamas visas mano svajas pataikyti ir išlaikyti tašką tolimu atstumu. Iš mano svajotų 75+ lieka 67 metrai ir tie patys kreivi šleivi. Kad būtų dar lengviau abejoti savo pasirinkimu, Ernestas ima ir pakerta pirmąjį dienos karšį. Žvynius gražus ir atkaklus kovotojas, akimirksniu kilsteliantis visiems ūpą. Gal pagaliau prasidės?
Ne, neprasidėjo. Jei trumpai drūtai, vargom visą likusį laiką. Gal vieninteliam Augustui būta šiokio tokio žuvies suaktyvėjimo ir pasistatymo į tašką. Gerokai popiet jo savam taške per valandą sulaukta trijų kibimų (tos dienos standartais vertinant, kolosalus žuvies kibimas), tačiau po jų vėl grįžta prie senųjų realijų. Prasėdėtos kone septynios valandos, o mūsų trijų sukąstais dantimis sugauti vargani penki karšiokai. Tiesiog kepame saulės keptuvėje be jokio išsigelbėjimo plano. Akivaizdu, kad šiandien muziką užsakinėja žuvis, o ne mes. Pirmiesiems šios muzikos pabodo klausytis mūsų kaimynams, paskui dar kartą į viską spjovė Ernestas, po to apie laukiantį ilgą kelią namo pradėjo kalbėti Augustas, kol galiausiai su savo mintimis ir įdegusia kakta likau vienas. Geresnio paveikslo esamai situacijai pavaizduoti nė nesugalvosi. Ilgai nebesikankinau ir aš. Po Augusto išvykimo pasėdėjau gerą pusvalandį, sunaudojau visus likusius masalus ir pagavau dar vieną karšį (antrąjį per visą dieną!). Tiesiog nieko nesakykit…
Jei bandytume paaiškinti šios dienos žvejybines realijas, būtų galima akcentuoti dėl oro sąlygų akivaizdžiai pasikeitusią žuvies elgseną. Stipriai šoktelėjusi temperatūra ir pragiedrėjęs dangus galėjo tapti „pakilusios žuvies“ priežastimi. Galbūt tam tikri atmosferos slėgio pokyčiai (sekliuose vandenyse jų įtaka yra kiek didesnė), pakitusi vandens temperatūra sulėtino žuvies maitinimosi nuo dugno tempą. Buvo matyti, kad žuvis dažnai užkliūva už valo – meškerės viršūnėlė stipriai linkteli, o ištraukti masalai nepaliesti. Spėliojome, kad galbūt žuvis atsitraukė arčiau vagos (mums nuo savosios kranto linijos nepasiekiamos), kur dėl stipresnės srovės vandenyje yra daugiau deguonies, šiek tiek žemesnė pati vandens temperatūra ir, matyt, mažesnis bendras (atmosferos ir vandens slėgis). Juoba, penktadienį aktyviausiomis žvejybos valandomis dangus buvo apniukęs ir lijo lietus. Bent jau mudviejų su Ernestu išprovokuoti greiti karšiniai kibimai, kad ir pavieniai, leidžia manyti, kad tokiomis sąlygomis žuvis sureaguodavo į momentinį jauko šleifą ir akimirkai nusileisdavo prie dugno. Dėl šios priežasties panašiomis sąlygomis, matyt, reikėtų atitaikyti jauko suspaudimo šėryklėlėje laispnį – nesuspausti jo taip stipriai, kad jaukas ant dugno nugultų akmeniu ir ne pernelyg silpnai, kad visas šėryklėlės turinys išsitėkštų vandens paviršiuje ir akimirksniu nuplauktų pasroviui. Taip verčia manyti nulinis gausaus jaukinimo efektas. Jei žuvis aktyviai maitintųsi, anksčiau ar vėliau ji turėtų pasirodyti taške. Dabar gi ji kone iš smalsumo sureaguoja į momentinį jauko debesį ir tik kartkartėmis užkimba. Kitaip sakant, laimės reikalas yra pataikyti užmesti jai po nosimi, o visas kalnas gėrybių, suklotų ant dugno, jai nė motais. Žinoma, visa tai tik spėlionės, tačiau nemąstyti ir nesamprotauti po tokios žūklės tiesiog neišeina. Nežinomųjų kaita ir gausa, vienoks ar kitoks jų vertinimas, prisitaikymas prie esamų sąlygų ir formuoja žvejybinius įpročius. Belieka visu veiksnius pastebėti, išanalizuoti ir iš jų padaryti teisingas išvadas, kuriomis būtų galima pasinaudoti kitose žūklėse.
Iki kitų kartų!
