Apsisuko dar vienas metų ratas ir mudu su kolega vėl pradėjome gyventi mintimis apie senuosius geruosius Sartus. Nors ilgai planavome jau tradicija tapusią mūsų žūklę ir neradome laisvų vasaros savaitgalių, rankų nenuleidome. Atkakliai ieškojome galimybių, kaip nors rasti abiem tinkamas porą dienų. Vienintelė išeitis – imti laisvadienį ir dar pusdieniu anksčiau baigti darbus. Kaip pasakyta, taip padaryta. Nors orų prognozės nežadėjo nieko gero, nusprendėme laikytis principo: geriau bet kokia žvejyba nei jokios.
Ankstėliau baigę dienos darbus su meškerėmis rankose atsisveikinome su savo vadovu kone tarpduryje – viską palikome tekėti sava vaga. Automobilio bagažinė pilnut pilnutėlė ir mudu nekantraudami pajudame Sartų link. Kelias netrumpas, bet meilė šiai vietai ir neblogi žūklės rezultatai traukia mus vėl ir vėl sugrįžti čia atgal. Atvykę į mums pažįstamas stovyklavietes buvome nemaloniai nustebinti – mus pasitiko didžiuliai spiečiai uodų, kurie visos žūklės metu nedavė ramybės. Dar labiau nustebome pamatę daug laisvų vietų – net sunku buvo išsirinkti, kur įsikurti. Su tokia situacija Sartų pakrantėse dar nebuvome susidūrę.
Galiausiai pasirinkome jaukią, patogią stovyklavietę: lygus krantas ir netoliese pavėsinė su užuovėja, kitaip sakant – tobula vieta. Pasistatėme palapinę, išsikrovėme mantą, sumaišėme jaukus ir pradėjome ruošti meškeres. Aš ėmiausi dugno skenavimo su švinuku – ir čia laukė pirmasis netikėtumas. Nors vieta stovyklauti buvo ideali, mūsų žvejybai ji vis dėlto netiko. Y formos išsišakojimas, salelė su meldais viduryje, kuri iš pradžių atrodė patraukliai, pasirodė esanti didžiule kliūtimi. Įvertinę šoninio vėjo stiprumą ir savo metimo įgūdžius, nusprendėme pakeisti vietą. Šie nenumatyti pasikeitimai kiek sumažino bendrą ūpą. Buvome jau įsikūrę, sugaišome pasiruošimui nemažai laiko, todėl teko improvizuoti: pusiau išardyta palapinė ant automobilio stogo, irklentė, iš bagažinės styranti meškerė – viskas, kad tik sutaupytume laiko. Iš lėto riedėdami miško keliuku grįžome į vietą, kurią buvome apžiūrėję pirmiausia, bet apleidome ją vedami smalsumo. Čia esame žvejoję ir anksčiau, bet rezultatai tuomet nebuvo įspūdingi. Be to, atmintyje vis dar skambėjo vietinio žvejo žodžiai: „čia pati blogiausia vieta visame ežere“.
Įsikūrėme antrą kartą. Pagal tradiciją atidavėme duoklę Neptūnui – putojančio gėrimo gurkšnį ir pradėjome ruoštis žvejybai. Dugno skenavimas džiugino – radome dugno perkritimą patogioje, netolimoje (apie 40 metrų) distancijoje. Ten ir „užsiklipsavome“ visas keturias meškeres. Vieta buvo pakankamai plati, todėl visos jos nesunkiai sutilpo. Iš patirties žinojome, kad čionykščiai karšiai mėgsta žirnius. Jaukui naudojome VDE „Didelis karšis“ mišinį, papildomai įdėjome žalių pabarstukų ir specifinę kvapų kompoziciją. Pirminis jaukinimas buvo gausus ir tikslus. Tam buvome pasiruošę specialią įrangą – turėjome irklentę, ištempėme virvę norimu atstumu iki taško, vieną jos galą pririšome prie irklentės, kitą – prie kuolo. Išplaukęs kolega, ištiesęs virvę, galėjo tiksliai išmėtyti jauką į žvejojamą tašką.
Žūklę pradėjome po trumpos valandėlės. Ilgai laukti nereikėjo – pirmieji kibimai ir pirmoji žuvis – stambi kuoja, apie 200–300 g. Toliau sekė delno dydžio karšiukai, kurie puikiai malšino mūsų žvejybos alkį. Pirmas vakaras praėjo sklandžiai: kibimai nuolatiniai, pamainomis vienam, paskui kitam iš mūsų. Žvejojome iki pat nakties. Galiausiai pavargę nusprendėme eiti pamiegoti, nors ir toliau kibimai nesiliovė, tik kiek išilgėjo pats jų išlaukimas. Ryte vos nubudę skubėjome prie meškerių. Kibimas buvo be galo aktyvus, todėl žvejot dviem meškerėmis buvo beveik neįmanoma! Žuvis kibo viena po kitos, daugiausia vienodo dydžio karšiukai, tačiau kartais užkibdavo ir solidus, įskaitinis egzempliorius. Tai buvo įspūdinga ryto žūklė. Prigaudėme išties daug žuvies. Kad išvengtume nereikalingų problemų, radome, kur ją padėti: vietinė kolegė iš Dusetų maloniai atvyko ir pasiėmė kibirą šviežios žuvies.
Įdienojus kibimai aprimo, bet visai nesustojo. Mane pradėjo slėgti nuovargis, žvejoti nebeturėjau jėgų, todėl nusprendžiau kiek numigti, kad vakarop būčiau kupinas jėgų. Deja, sprendimas pailsėti man brangiai kainavo. Grįžęs prie meškerių, radau nejuokingai įsibėgėjusį savo kolegą, traukiantį žuvį po žuvies iš mūsų distancijos. Jam kibimai buvo kur kas aktyvesni, o man – vangesni. Be to, pakilo stiprus vėjas, pradėjo lyti. Kai lietus baigėsi ir vėjas kiek aprimo, nusprendžiau keisti vienos meškerės distanciją – permečiau ją tolėliau. Turėjau galvoje vietinio žvejo, kuris mus aplanke prieš pora valandų, komentarus ir jo rodytą batimetrijos žemėlapį – „stambesni karšiai traukiami iš didesnio gylio, iš kart už perkritimo“. Naują distanciją gausiai užjaukinau – kelios pilnos šeryklėlės su gyvais masalais. Kibimai pasirodė, bet nebuvo intensyvūs. Tuo metu kolega nuolat traukė stambias kuojas ir delninius karšius.
Vakarop mus aplankė aplinkos apsaugos pareigūnai – patikrino žvejybos vietą, dokumentus ir laimikį. Pastebėjo, kad kolegos žvejo bilieto galiojimas už kelių valandų baigsis, bet viskas praėjo be incidentų. Šią naktį nebenaktinėjome – vėjas dar labiau sustiprėjo, todėl meškeres palikome užmestas ir nuėjome miegoti, svajodami apie dar vieną įspūdingą rytą. Ryte mus pažadino vėjo šniokštimas. Skubiai ėjome prie meškerių – paėmiau į rankas tolimos distancijos meškerę ir… štai jis – bonusas! Šypsena iki ausų, o rankose – jėga pulsuojanti žuvis. Paprašiau kolegos pagalbos su graibštu ir ištraukiau gražuolį karšį – tamsiai geltona nugara, riebus, apvalus – 1,5 kg! Kol kas tai didžiausias mano sugautas karšis.
Ryto kibimai nebuvo tokie intensyvūs kaip vakar, tačiau veiksmo netrūko. Su kolega juokavome – pripratome prie gero, dabar mums net „normalus“ kibimas atrodo per silpnas. Vėjas išliko stiprus, dangų dengė pilki debesys – nutarėme krautis daiktus ir pamažu ruoštis namo. Sutvarkėme stovyklavietę, surinkome šiukšles, pasvėrėme laimikį. Bendrai nuo ketvirtadienio vakaro iki šeštadienio ryto sugavome apie 30 kg žuvies. Tarp jų ir mano rekordinis karšis. Didžioji dalis laimikio, suprantama, keliavo atgal į ežerą. Kol kas tai geriausia mūsų žūklė Sartuose – rekordas, kurį gali būti sunku pagerinti.
Grįždami namo svarstėme, ką galėjome padaryti kitaip: gal reikėjo daugiau jaukinti irklente, gal iškart pasirinkti tolimesnę distanciją, kur pavyko pagauti bonusą? Bet tai – jau kitos žvejybos reikalas. Dabar tiesiog džiaugiamės puikia žvejyba ir gera nuotaika, kuri lydės dar ilgai — ypač prisiminus, kad visa tai nutiko „pačioje blogiausioje vietoje visame ežere“, kaip mums kažkada užtikrintai tvirtino vienas vietinis žvejys.
Iki kitų kartų!
