Dar pernai rudenį žinojau, kad šis sezonas bus paaukotas. Paaukotas savų svajonių ir gyvenimo pokyčių vardan. Vos tik ankstyvą pavasarį iš ledo gniaužtų išsilaisvino vandens plotai, pavyko išlėkti į dvi greitas žvejybas. O po jų ilgas štilis… Vargais negalais pavyko ištaikyti dieną 1×1 kovai liepos mėnesį, kur deja, kaip ir anuomet, Birštonas man pakišo koją – liko kietu ir neįveikiamu riešutu.
Visiems didiesiems gyvenimo planams ir reikalams pradėjus tekėti ramesne vaga, siela po truputį pradėjo šaukti atgalios prie didžiųjų vandenų – trumpai tariant, metas grįžti į ritmą. Kol klubiokai ir didžioji dalis žvejų lieja prakaitą varžybose ir Lietuvos dugninės meškerės čempionate, aš nusprendžiau prisiminti ir patikrinti savo įgūdžius senose mielose Kauno mariose.
Artėjant tai didžiajai dienai, iš vakaro bandau rinktis informaciją, kas, kur ir kaip. Vienas kolega pasiūlo Rumšiškių apylinkes. Bet mane kažkaip traukia kiti plotai… Iki paskutinės minutės išvakarėse nežinojau, kur važiuoti.. Įdomumo dėlei nusprendžiau pasitarti su turbūt visų draugu šiais laikais jau tapusiu dirbtiniu intelektu. Paklausus, kur geriau – Rumšiškių apylinkės ar Kruonis – jis ilgai nedvejojo ir išdėstė savo tiesas. Rumšiškės saugus variantas, įlanka, mažiau gylio, žuvis renkasi prisikimšti pilvus prieš ateinantį vėsesnį periodą. Kruonis – rizikinga, dėl vandens ir srovės svyravimų.
Man to pakako, kad ryte atsikėlęs ir užsiplikęs kavos pasukčiau Rumšiškių link. Pagalvojau, – išbandysiu naują vietą. Tačiau vaizdas atvykus nenudžiugino. Aukštas, baisiai drumzlinas ir žalias vanduo… Nenorėjau murkdytis, braidžiot ir linguot ant pedano – ir svarbiausia, tapti šreku. Tad nieko nelaukęs šoku į automobilį ir pasileidžiu Kruonio link, kol dar neprašvito.
Atvykus į jau ištyrinėtą vietą, apie kurią esu surašęs visą trilogiją aną ankstyvą rudenį, akys nudžiunga – nei vieno žvejo. Šmėsteli mintis – turbūt „šikna“ ir niekas nekimba. O kur nekimba, niekas ir nežvejoja. Kaip bebūtų, man tai ūpo nei kiek nenumuša. Tikslas – poilsinė žvejyba po ilgo laiko tarpo ir tiesiog atokvėpis gamtoj per daug neapsikraunant nereikalingomis mintimis. Žinoma, įdomu, ar neapkerpėjo per visus tuos mėnesius žvejybiniai mano įgūdžiai. Gal teks vėl visko mokintis iš naujo ?
Tempiuosi mantą, statausi sostą, patikrinu savo gyvųjų masalų arsenalą, papildomai padrėkinu iš vakaro sumaišytą jauką ir sėdu skanuot dugną. Tuo reikalu ilgai neužtrunku, nes greit randu dugno anomalijas. Du atstumai – 36 ir 50 m. Startui po 5 šėryklas, kuriose jaukas pramaišiui su trūkliais ir kasteriu. Galvoje mintys tarsi pasuka dviem skirtingomis kryptimis – pirmiausia vadovėliniai ABC veiksmai, o greta jų įvairūs taktiniai išvedžiojimai, ilgas valandas diskutuoti su klubioku Evaldu. Ryte žuvis priekrantėje, o vėliau, tikėtina, ji atsitrauks, todėl reikia ieškoti žuvies ir, esant reikalui, sekioti jai iš paskos.
Pririšu pavadžius ir startuoju artimoje distancijoje apie 6:30. Ant kabliuko klasika – keli trūkliai ir muslervė. Atgalinis laikrodis nustatomas 3 minutėms. Pirmas metimas… Antras metimas… Trečias metimas… Jokios gyvybės… Pamažu ima slėgti negeros mintys. Žinau, sakysit – per gerai nori. Nesitikiu iškart pradėti gaudyti žuvis vieną po kitos, bet nors bent kokie gyvybės ženklai aname gale pasirodytų… O dabar nieko..
Ir staiga 07:00 pirmasis kibimas ir pirma žuvis rankose. Karšiukas, kuriam net graibšto šlapinti neverta… Perkreiptu veidu nužiūrėjęs, palydėjau jį į sietą. Prisipažinsiu, tokių mažų ypatingai retai pasigauna Kauno mariose… Gal tai blogas ženklas? Bet jai pavyko tokių pasikviesti, gal pasirodys ir didesni?
Ilgai laukti nereikėjo ir rankose antra žuvis – ponas pūgžlys… Tikrai darosi slogu… Reikalai nesitaisė ir priartėjus devintai valandai ryto. Pagautos 5 žuvys, kurių net parodyti niekam nesinori… Pasirašinėjom su kolega iš klubo, užsimečiau antrą meškerę į tolimą distanciją – reikia kažką daryt, kažkaip suktis. Jis bandė mane raminti, kad reikia palaukti… Nežinau, ar kas maldą sukalbėjo, ar tiesiog atėjo valanda X, bet pasikūrė… Gal nuo pusės dešimtos visa žūklės dinamika supaprastėjo iki „metimas – kibimas“. Kitaip sakant, senos dainos, geros dainos suskambo vėl naujai. Tik koja pradėjo kišti itin prasta realizacija. Nepakirtimai, trūkstantys ir nupjauti pavadžiai… Jau kažkur girdėta ir nesyk išgyventa. Bet nesiskundžiu, nes dvi geras valandas tiesiog žvejojau ir „kaifavau“. Gaudžiau dviem meškerėmis, tačiau tolimoj distancijoj tyla – tik prašokanti žuvis. Tiesa, tolimesniu atstumu gaudau tik stambiu masalu ir permetu rečiau. Galima sakyti, kad pagrindinis darbas vyko artimoje distancijoje.
Artėjant vidurdieniui reikalai ėmė kiek rimti, todėl teko prisiminti ir išnaudoti visas savo sukauptas žinias. Laimei, keli mano taktiniai viražai vėl atgaivino gyvybę taške. Pasikūrė taip, kad akimirksniu pradėjo sparčiai sekti mano gyvųjų masalų atsargos. Tiesa, dar greičiau pasibaigė mano kantrybė. Galvojau, apsitvarkysiu ir dar pažvejosiu, kol pasibaigs paskutiniai likę masalai. O bet tačiau, gražus kibimas, pakirtimas ir… Žuvis su auskaru lieka plaukioti marių platybėse… Pavadėlis 0.128… Užsidėjau ir 0.148 pavadėlį, bet ir jį sugebėta nuplėšti/nupjauti… Galbūt sazanų darbas.
Suskaičiuotos įskaitinės mūsų klubo standartais žuvys, kelios nuotraukos, žuvytė atgal į savo stichiją ir ruošimasis namo. Baigiau žvejybą antrą popiet, nors kibimas nė kiek nesumenko. Drįsčiau teigti, kad jiems patiko tai, ką patiekiau ant stalo ir ant kabliuko. O visas meniu gana paprastas – jaukas su karpytomis musės lervomis, įmaišant dozuotai trūklių ir kasterio. Bet va kas ant kabliuko – visiškai kita istorija. Man tai buvo smagus ir maloniai nuteikiantis atradimas – džiaugiausi savimi, nes pirmą kartą pavyko atrasti kombinaciją, kuri realiai užtikrino kibimą kiekvienu metimu. Ir dažnu atveju nereikdavo laukti net 2 minučių. Norit paklausti, kokia ji? Šios dienos karalienė – pinkutė. Ant kablio mauni 2–3, geriausia skirtingų spalvų pinkutes arba 1 kasteriuką su 2 pinkutėmis ir mėgaujiesi žvejyba. Per tiek žvejybos valandų specialiai bandžiau ir kitas kombinacijas, jog įsitikinčiau, ar tikrai tai veikia. O gal žuviai vis vien, kas ant kablio. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad kibo tik taip. Dedi musės lervas – ilgai lauki arba neaiškūs kibimai. Uodo trūklio lervos su muslervėmis ar net sliekas – tai tas pats, kas statyti juoda / raudona.
Prisiminiau ir savo žvejybinę trilogiją – tiksliau diskusijas su Evaldu apie žuvų migraciją akvatorijoje. Turiu pasakyti, kad atsirado dar daugiau klausimų nei atsakymų, kadangi tokios stabilios žvejybos dar nebuvau turėjęs. Atradus, kas ir kaip veikia, žuvis niekur, panašu, nenorėjo trauktis. Kitaip sakant, labai smagi ir rezultatyvi sugrįžimo žvejyba.
Ačiū skaitantiems ir palaikantiems mus. Tikiuosi, nuo šiol pasimatysime dažniau – tiek žvejybiniuose straipsniuose, tiek vaizdo juostose. Iki greito pasimatymo!
