Birštono maudynės – tai ne tai, apie ką pagalvojote. Ne, tai ne gulėjimas šalia upės saulėtą dieną ir ne turškimasis vandeny. Tai lengvai išprotėjusių žvejų – Justino ir Augusto – pastangos per lietų nugalėti save ir suvilioti karšį. Bet pradėkime apie viską nuo pradžių. Veiksmo laikas – savaitė iki žvejybos, veiksmo vieta – platieji socialiniai tinklai. Sulaukiu žinutės iš Augusto: „Gavau leidimą važiuot žvejot!“ Aš jam – „Ar tu pablūdai, ar tu matei, koks oras?“. O jis man – „Karšių oras!“. Ilga istorija trumpai – iki pat paskutinės minutės priešinausi minčiai apie šią žvejybą, kol galiausiai ji mane nugalėjo – nejaugi išleisiu savo bičiulį vieną į lietų? Na jau ne! Siunčiu Augustui žinutę, kad prisijungiu ir aš. Po to, suprantama, jau nieko nebelaukdami pradedam dėliotis mintis – kokį jauką maišyti, kokias taktikas pasirinkti. Tai jau įprasti dalykai. Susitariam susitikti Birštone kiek prieš keturias ryto. Jaukai šįkart gana panašūs, skiriasi tik vienas komponentas ir pasirinktos proporcijos. Tai, kaip vėliau paaiškės, bus pakankamais svarbus žvejybos aspektas.
Ankstyvas šeštadienio rytas – netikėtas žadintuvo garsas ir kelios minutės prieš tris keliuosi bei svyruoju paskutinių daiktų link, nešu juos į mašiną ir pajudu Birštono kryptimi. Pakeliui susiskambinam su Augustu. Pasirodo, jis jau beveik Birštone. Po keliolikos minučių sulaukiu antro Augusto skambučio – vietą turime! Buvo kiek neramu, kad šiuo požiūriu galime likti nieko nepešę. Nors ir prognozuotas prastas oras, bet daugumos žvejų, jei „karšiai kimba kaip pasiutę“, juo neišgąsdinsi. Laimei, šįkart fortūna mums šypsosi. Nors debesys ir kaupiasi virš galvos, bet ryto valandomis žvejybai susiruošiame „sausai“. Taip kad metas žvejybai, kuri, panašu, negailės šiandien iššūkių. Negi pirmas kartas? Svarbiausia tinkamai jiems nusiteikti.
Oficialiai skelbiame startą ir pirmosios šėryklos pradeda skrieti pasirinktų taškų link. Su Augustu darbuojamės labai panašiose distancijose. Vos baigiame startinį jaukinimą, įjungiamas Birštono „plovyklos“ rėžimas. Ką gi, šį kartą sinoptikai neklydo (pagalvoju mintyse). Ta proga šiek tiek priešistorės iš mūsų su Augustu patirčių Birštone. Man geriau sekasi pagauti, kai nelyja, o Augustas lietaus metu yra tiesiog Birštono karšių siaubas. Kaip ir logiška būtų manyti, kad šiandien Augusto laukia gera žvejyba (nes juk lyja). Pirmaisiais karšių šaukliais šį kartą tapo nedideli plakiukai, kurie, kaip mudu su Augustu juokaujam, tranko feederio viršūnę elektra. Kaip ir buvo galima tikėtis, pirmasis karšis „išvažiuoja“ pas Augustą, tačiau pakirtimas nesėkmingas. Taip dar 3 kibimai. Augustas neapsikentęs keičia kabliuką ir ieško, kuris iš jų šiandien tinkamesnis. Štai ir penktasis kibimas, tačiau dabar jau viskas sėkmingai – meškerė užslinkta ir prasideda kova. Kitaip ir būti negalėjo, juk lyja (juokaujam jam betraukiant pirmąjį karšį). Neilgai trukus Augustas sulaukia dar vieno karšinio kibimo. Man pradeda kirbėti įkyri mintis – nejaugi vėl lietingu oru mudviejų dvikova pavirs žaidimu į vienus ir tuščius vartus. Laimei, kiek vėlėliau pirmojo rimto kibimo sulaukiu ir aš. Jaučiu – aname gale rimtas varžovas. Po ilgos kovos, jau beveik prie pat kranto žuvis atsipurto. Nesu iš tų, kurie greit susinervintų atsikabinus laimikiui, bet šį kartą… Mintyse vienintelis klausimas – ką dariau ne taip. Sulaukiu Augusto patarimų, kad kitą kartą turėčiau daugiau dirbti su meškere… Kol kas sunkiai pavyksta įsiklausyti į visus panašius patarimus, na bet tenka susiimti. Tiesa, pabrėšiu, kad kibimo sulaukiau, kai buvo nustoję lyti.
Dvejopų minčių daug, bet žvejojam toliau. Pavieniai kibimai ir kiaurai merkiantis lietus. Augustas lyg netyčiomis keliskart savęs paklausia: „Kaip aš čia taip metu, kad vos pasiekiu savo tašką?“ Iš pradžių viskas buvo nurašyta lietingam orui ir nepatogiam užmetimui iš po skėčio. Kaip vėliau paaiškės, kad tai nebuvo nei lietus, nei skėtis. Kalbant apie metimą iš po skėčio – man tai kažkoks kosmosas. Kaip sako Augustas, būčiau gavęs geltoną kortelę už metimus į jo tašką. Vienu metu net buvo apėmęs pyktis (nežinau, ant ko pykau, – ar ant Augusto, ar ant savęs, ar ant oro). Atrodo, metu normaliai, o šėrykla vis tiek skrieja Augusto link. Tada suvokiau, kad persisukusi meškerė ir todėl mano metimas netikslus. Ištaisius šias technines detales, įsikalbu, kad reikia – trūks plyš – kažkaip pagauti karšį. Apstoja lyti ir iškart sulaukiu antrojo karšinio kibimo. Šįsyk susitvarkau su žuvimi, kuri sėkmingai pasiekia krantą. Pirmasis mano karšis šiandien!
Bekalbant su Augustu staiga iškilo klausimas – regis, pradėjom gaudyti panašiu atstumu, tačiau kažkodėl maniškis taškas atrodo kur kas arčiau. Ar nevertėtų pasitikrinti klipsą? Gal jis nušoko? Nieko daug nepasakosiu, tik pasakysiu, kad netrukus Birštono pievose pasigirdo daug įvairiausių garsų ir sparnuotų žodžių. Panašu, kad jau porą valandų Augustas gaudo ne tame taške, kuriame buvo pagavęs porą gražių karšių. Įtarimų nekilo, nes tiesiog veiksmo buvo ir naujajame taške. Galiausiai nustoja lyti. Apsitariame su Augustu palūkuriuoti dar geros pusantros valandos, o tada namo. Šiai akimirkai rezultatas 1 – 5. Augustas turi penkis įskaitinius karšius, o pas mane tik vienas. Likus valandai pasaulio stebuklo jau nebesitikėjau, tačiau staiga sulaukiu kibimo. Krante dar vienas karšis. Nieko nelaukdamas užmetu meškerę dar kartelį ir vėl kibimas. Svarstyklės pradeda svirti į kitą pusę – Augustui įdomu, kas čia pas mane vyksta. Panašu, pavyko pasistatyti didesnį karšių būrį ir per valandą iškrapštyti dar 6 karšius, iš kurių net 5 – įskaitiniai. Visai netikėtai baigiame žvejybą abu turėdami po 6 įskaitines galvas tinklelyje.
Po žvejybos tradiciškai aptariame, kas galėjo turėti įtakos tokiems rezultatams – ar jauko komponentai ir jų proporcijos, ar technika. Prieiname prie išvados, kad abu dalykai galėjo būti vienodai svarbūs. Bet kuriuo atveju Birštono skalbykla atlaikyta, todėl mes tikrai nusipelnėme gandais ir legendomis apipintų Prienų čeburekų. Prasukam, prisikemšam pilvus ir kupini gerų emocijų pajudame namo! Diena ir žvejyba pavyko! Belieka sulaukti naujų išvykų prie vandens. Ten ir susitiksime. Iki!
