Prisipažinsiu, šįsyk iš dangaus nukritusią sekmadienio popietę sąmoningai norėjau praleisti tingiai – žinoma, žvejodamas. Gal tai jau pirmieji mano amžėjimo (kompiuteris kažkodėl braukia šį žodį ir siūlo keisti į „amsėjimo“) aidai, tačiau vis dažniau pasiveja mintis, kad galbūt nėra verta kaskart tįsti visą savo turtą kalnais ir kloniais tikintis, kad po šių kančių ir vargų papulsi į žvejybinę oazę, kurioje žuvies daugiau nei vandens. Šiaip ar taip, turbūt sutiksite, kad net ir žvejyboje malonumo bei darbo balansas turi išlikti pirmojo naudai – kam vargti ir lieti devynis prakaitus, jei galutinis žūklės rezultatas dažniausiai būna toks pats (arba bent jau panašus).
Tokiomis šviesiomis mintimis lygiai vidudienį ir palikau už nugaros didžiuosius Vilniaus mūrus. Kelionės vektorius nukreiptas į senas geras Kauno marias. Kokia vieta atitiktų visus šios dienos žūklei keliamus reikalavimus – štai kur klausimas?! Visada galima aplankyti senolį Darsūniškį – laisvų vietų dabar ten turbūt vežimais vežk, o mantai susinešti reikia ne daugiau kaip penkių minučių. Vienintelė nuogąstavimas, ar šiuo metu žuvis laikosi Nemuno vagoj (juk gyliai ten nejuokingi). Mintiju, kad optimalesnis šiai dienai būtų 6-8 metrų gylio horizontas, todėl gal geriau bandyti prisiglausti kur nors kitur? Be to, gi pats vidudienis, todėl tikėtina, kad pataikysiu į pamainos keitimąsi (suprantate, apie ką aš). Taip ir buvo. Pasukęs Kruonio link iš pradžių prasilenkiu su viena žvejo mašina, o nusileidęs kalnu matau, kaip savo žvejybinę epopėją baigia ir daiktus į bagažinę kraunasi dar vienas kolega. Skubu pasilabinti ir pasiteirauti apie žvejybos rezultatus, bet į savo entuziazmą sulaukiu nebylio žvilgsniu palydėtos tylos pauzės. Pasirodo, kolegos nekalbama lietuviškai (pagal akcentą, spėčiau, kad koks ukrainietis), tačiau bendrieji dalykai žvejų bendruomenėje kartais yra tokie savaime suprantami, kad net ir nemokant kalbos galima nuspėti, ko klausiama (galop pati situacija tai padiktuoja). „Tolko odin podlescik“ (tik vienas karšiukas per visą žūklę) – pusiau naktį nemiegojusio žmogaus balsu sulaukiu atsakymo.
Nauja vieta, turbūt kone per parą kolegos sugautas vienas žuveliokas ir lengva apatija viskam – puikios prielaidos žūklės sėkmei garantuoti, ar ne?! Jei nebūčiau susidėjęs šiandien su tinguliu, gal ir svarstyčiau planą B, bet dabar… Kad širdžiai būtų dar ramiau ir nekelčiau nereikalingų klausimų, slavakalbis meškerės brolis palieka man dėžutę musės lervų ir dvi dėžutes sliekų. Masalų sočiai turiu ir pats, bet tokiomis akimirkomis pajunti, kad priimtas pasiūlymas tampa nerašytu žvejiškos atjautos ritualu. Kitaip sakant, tokioje situacijoje „nereikia man tų tavo masalų“ nuskambėtų kone kaip „tu nemoki gaudyti“, todėl geriau laikytis žvejiško solidarumo ir bent taip pasidalinti vidiniu žvejybiniu nuovargiu. Juoba gi nežinai, gal pats po žvejybinės sesijos, gyvendamas tokiomis pat mintimis, siūlysi išvažiuodamas palikti savo masalus kitiems…
Bet kol kas vejam visas šias mintis į šalį ir skubame kuistis prie mantos. Šiandien didi diena, kadangi pirmąkart bandysiu neseniai iš Lauryno įsigytą dvidalį dvylikos pėdų Drennan Acolyte kotelį. Nors esu prisiekęs ir ištikimas Browning sphere serijos meškerykočių fanas, tačiau kaip tik neturėjau šios pozicijos – 3,6 m iki 60 gr. (vokiečiai tokių parametrų koto nepagamino). Kauno mariose, gaudant apytikriai iki 40-50 metrų su nedidelėmis šėryklomis, ši meškerė turėtų būti maksimalus „kaifas“ – optimalus jautrumo ir galios balansas. Kitaip sakant, šiandien naujos meškerės krikštynos. Greitomis kabinu skanavimo švinelį ir šveičiu į tolį. Gylis – nevaikiškas ir nedideliu nuo kranto atstumu (dar viena abejonė į šios dienos paketą). Dominuoja lengva „tarkutė“, todėl klipsą kabinu ties tradicine parande. Panašu, atsisėdau ties išėjimu iš duobės (o tai jau geresnė naujiena) – švystelėjęs tuo pačiu atstumu svarelį kairiau, suskaičiuoju kone iki dešimties, o dešiniau – tik iki septynių. Bent jau upėse tokie dugno ruožai itin perspektyvūs, bet ir mariose turbūt neverta į juos numoti ranka (geriau nei „stadionas“). Taip kad pasirinktas taškas toks: distancija – 43 m., gylis – iš akies ~7-8 m., dugnas – lengva „tarka“ prieš parandę, reljefo akcentas – išėjimas iš duobės. Šiandienos jauko receptas – Champion Feed‘as, Renmar‘as ir truputis biskvito. Startui – vaiskus geltonas jaukas, pramaišytas su keletu patraiškyto kasterio saujų. Nusiunčiu pradžiai septynias vidutinio dydžio šėryklas su visu šiuo turiniu ir galiausiai rišu pavadėlį su kabliuku.
Pradėdamas žūklę laikausi minties nedėti į jauką tų gyvųjų masalų, kuriuos kabinu ant kablio. Konvejeriu iš gyvųjų pagardų tiekiamas kol kas tik kasteris, o paskui, kaip sakoma, bus matyti. Ant kablio tradicinis sumuštinis – kelios muslervės ir penketas trūklių. Tiesa, šia proga pasidalinsiu praktine rekomendacija. Nežinau kaip jūs, tačiau aš iki šiol visus po žvejybos likusios trūklius išmesdavau. Dabar gi įpratau juos parsivežti namo (žinoma, jei jie nėra virtę tižena, vientisa juoda mase) ir supakuotus įdėti šaldymo kamerą. Tai ne tik sumažina finansinius žvejybos kaštus, bet ir paįvairina patį masalų arsenalą. Tai, sakytume, tam tikras skandintų mulservių atitikmuo. Aktyvi žuvis visada teiks pirmenybę gyvam masalui, todėl inertiški, tačiau į visišką tyrę nesumalti trūkliai, viena vertus, masina žuvį, kita – kiek mažiau konkuruoja su gyvu masalu ant kablio (pastarąjį visada privalu išskirti iš bendro fono). Paprastai sakant, kuo daugiau skirtingų variacijų žūklėje gali išbandyti, tuo geriau.
Į visas šias mano pastangas įsiteikti pirmieji atsiliepia mažojo piršto dydžio pūgžliai. Matyt, kalti trūkliai. Ką gi, kabiname tuomet tik musės lervas ir bandome iš naujo. Į šį mano akibrokštą netrunkama atsakyti – esu paliekamas tyliai ramiai pasėdėti su savo mintimis geras dvidešimt minučių ir pagalvoti apie priimtų veiksmų teisingumą. Jau buvau beišsigąstąs, kad pirmieji žūklės šaukliai – pūgžliai – virs visos sesijos prakeiksmu, bet šias niūrias mintis staiga išvaiko išraiškingas viršūnėlės linktelėjimas. Pakertu – aname gale trišimtgramis karšiokėlis. Ką gi, jau ne pūgžlys – vadinasi, ne per gilu ir pasirinktas taškas potencialo turi. Padidinu muslervių ant kablio paketą ir siunčiu užklausą dar kartą. Sulaukiu dar greitesnio atsako, o kaltininkas toks pats. Jei taške pradeda rodytis karšiukai, greta kasterio įmaišykim žiupsnį šaldytų- atitirpusių trūklių. Geltono jauko fone, tiek kasteris, tiek šie trūkliai labai ryškiai kontrastuoja, tad reikalai tikrai neturėtų pablogėti. Be to, šie gyvieji ingredientai papildomai sudrėkina jauką, o gaudant nemenkame gylyje tai gali būti visai naudinga. Specialiai darbuojuosi atviresne šėrykla, stengdamasis atitaikyti optimalų jauko suspaudimą – mintis, kad dalis jauko šleifo susidarytų šėryklai besileidžiant į tašką, tačiau pagrindinė masė efektyviai pasiektų galutinį tikslą. Regis, visa tai kol kas veikia.
Sutapimas ar ne, bet po visų šių sprendimų kibimo tempas pradėjo dar labiau greitėti, o žuvies kalibras didėti. Galiausiai į aikštelę išbėgo „įskaitiniai“. Be to, kadangi žvejota visai netoli Kruonio, atsirado lengvos srovės jausmas (gal ir tai prisidėjo prie bendro reikalų pagerėjimo). Žodžiu, prasidėjo didysis dienos „kaifas“. Ne kartą esu minėjęs apie nuojautą, kuri apima panašiomis akimirkomis. Įmeti ir jauti, kad tuoj ir vėl linktels, o po to išsities viršūnėlė. Kulminacija – žvėriškas smūgis, pakertu ir žuvis tiesiog „stovi“ vietoje. Naujoji meškerė tiesiog dainuoja – kiekvienas sunkus ir lėtas dunkt išjaučiamas maksimaliai. Geros penketas minučių ir bronza tviskantis 2kg+ plačiašonis įsiverčia į graibšto galvą. Eureka – didysis žvejys sugavo didžiąją žuvį! Tingiai prasidėjusi diena, akivaizdu, virto žvejybiniu festivaliu. Kad sparnai pernelyg neužaugtų, „reikalus“ kuriam laikui patvarkydavo papietauti taške nuspręsdavęs kormoranas (iš kur jie mariose?). Šiam plunksnuotam vyručiui jokie gąsdinimai ir šūkaliojimai nė motais, mat, pietūs – šventas reikalas, o jei dar kažkoks dvikojis padaras žuvį į vieną tašką sumasina – ar gali būti geriau? Dalintis, suprantama, reikia, bet gal būtų galima kitą kartą… Bet kuriuo atveju tarp žolynų vienas sau sėdintis ir šūkaliojantis keturiasdešimtmetis iš šono turėjo skambėti įdomiai…
Taip praskriejo geros keturios žūklės valandos (startuota antrą popiet). Reikalai šiek tiek aptyko aprimus vėjus bei iš debesų išlindus saulei – geriausia kibo, kaip minėjau, kai buvo justi srovelė ir stipriau košė vėjas. Žuvys tapo labiau „prašokančios“, o kibimo reikėjo laukti ilgiau. Normalu, visą dieną kaip iš patrankos kibti negali. Svarbiausia – tolumoj stipriai pamėlo dangus. Žvejai turbūt žino tą hamletiškąjį „būti ar nebūti“ – gal verta šiandien išsimaudyti? Juoba kibimas šiandien geras, gal tokios progos kurį laiką nebebus? O gal kaip tik perlūžęs oras nugins visas marias kuriam laikui į letargo miegą. Galutiniu apsisprendimo faktoriumi tapo Aivaro žinutė apie Panevėžyje po varžybų užpuolusią audrą. Gal visgi šiandien keturių valandų iki lietaus užteks – skaitiklyje dešimt įskaitinių galvų, padirbėta smagiai ir intensyviai, todėl Dievo į medį nebevarysim. Nusiprausim ir lietuj permirksim kitą kartą. Prie šios išvados pavėlavau prieiti gal kokias penkias minutes, todėl šiek tiek dušo gavau besikraudamas į bagažinę paskutinius daiktus. Juk negali visa diena eiti kaip per sviestą – šiokie tokie ryškesni akcentai turi būti. Tai jų ir buvo.
Moralas paprastas – jei nebekimba, nėr ko per lietų sėdėt! Iki!
