Taip jau nutinka kartais, kad „pasileidi plaukus“. Taip man nutiko šiais metais. Mat jau labai greitai, dėl tam tikrų priežasčių, teks pamiršti visas pramogas, tarp jų ir žvejybą. Todėl vos tik prasidėjo atviro vandens sezonas – aš nieko nelaukdamas „čiupau jautį už ragų“. Žinoma, tai yra vaikščiojimas peilio ašmenimis. Turbūt daugelis suprasit, kodėl… Sėkmingas buvo pirmasis mano startas Nemune, kurį galite pamatyti pirmajame šių metų mūsų klubo video laidoje. Žvejybinis sotumo jausmas, kaip turbūt žinote, trunka neilgai. Tad vos baigėsi viena žūklė, aš jau kurpiau planą, kur lėkti toliau? Susirašome tuo reikalu su klubiokais – juk su kompanija visada smagiau. Žodis po žodžio ir susidėlioja pirmadienio planas. Ar gali būti žvejui geresnė savaitės pradžia nei pradėti ją žvejyba?
Pirmadienis. Apie 9 valandą ryto pajudu į sutartą vietą, kur manęs jau turėtų laukti Laurynas. Likus vos keletui kilometrų, sulaukiu puikios žinutės, kad pavyko rasti vietą ir ganą plačią. Reikalas tas, kad prie mūsų vėlėliau dar turi prisijungti ir mūsų klubo karšių siaubas – Ernestas.
Atvykstu į vietą, kuri, pasirodo, esanti labai simpatiška. Nors prieš kelias dienas buvau žvejyboje, bet tas kirminas viduje, vos pamačius vandenį, ir vėl skubina greičiau užmesti. Persimetam keliais žodeliais su Laurynu ir skubu tįsti mantą ant kranto. Susirenčiam žvejybinius sostus, aptariame jaukus ir kimbam ieškoti potencialių žvejybinių taškų. Beskanuojant dugną, galiausiai atvyksta ir Ernestas. Kaip ir pridera senam klubo vilkui, jis iš karto mus paprotina ir nukreipia teisingo kelio link. O ar jis šiandien bus toks, parodys laikas.
Susiradau tašką ties 58 metrais. Patiko dugno anomalija ir perėjimas iš dumblo į taip vadinamą „tarką“. Tiesa, pastaroji nebuvo tokia aštri ir kieta kaip įprastai. Laurynas tuo tarpu pasirenka žvejybos tašką gerokai arčiau.
Greitai sušaudau tris oro linijų salves su jauku. Startas be gyvųjų masalų. Rišu pavadėlį ir pirmyn. Pirmam metimui ant kablio klasika – musės lerva su trūkliais. Įsitempia valas ir staiga atšauna ir pradeda linguoti viršūnėlė. Net kiek sutrikau nuo tokio greito atsako – gal prarideno šėryklą? Visgi vienbalsiai su Laurynu padarome išvadą, kad tai kibimas. Pakertu, tačiau šiuokart nesėkmingai. Veikiausiai per ilgai delsiau. Ištraukus iš vandens sistemą, radinys ant kabliuko patvirtino, jog tikrai buvo žaibiškas kibimas. Muslervė pavogta, o trūklių syvai sėkmingai iščiulpti. Mintyse, aišku, jau piešiu sau šviesią šios žūklės perspektyvą. Bet… Tai buvo viskas, ką padoresnio mačiau per pirmąją valandą suvirš. Kaip dažnai nutinka, tenka grįžti į realybę. Prie to prisidėjo ir klubiokų ištraukta ne viena žuvis.
Natūralu, darosi šiek tiek neramu ir pradeda kirbėti erzulys. Lauryno kraityje jau įskaitinis karšis, Ernesto taip pat. O aš? O man teko tenkintis sprindine kuojele po geros valandos intensyvaus darbo. Smelkia mintis, kad šiandien galimi tik du scenarijai – arba sunkus darbas ir prakaitas, arba nepermaldaujama lemtis. Trukteliu kolegas per dantį, kad anie, niekšeliai, privertė mane „viduriuoti“ – t. y. sėdėti per vidurį. Bet kita logika suponuoja, kad lyg ir neturėtume vienas kitam trukdyti. Be to, aš žvejojau toliausiai. Stebėdamas, kaip kolegos susikalba su karšiais, (o man nepavyksta) imu kamantinėti, kas, kaip ir kodėl. Bandau visa tai atkartoti, bet jokio vaistų nuo nekibos nerandu. Nekimba nors tu ką. Prisilietimų buvo, beveik kiekvienu metimu. Bet jie tokie, kad gali nervai pakrikti. O kad taip nenutiktų, reikia kažką daryti. Pradėjau „vaikščioti“ per distancijas. Ir vargais negalais, o gal geriau sakyti – pagaliau išvargtas įskaitinis karšis įsiparkavo į sietą po 3 valandų žvejybos. Bet tai ir buvo tas vienintelis šios dienos džiaugsmo pliūpsnis. Per likusį laiką įkalbinau dar vieną neūžauga ir saujelę kuojų… Startavau 11:00, o galutinai nosį nukabinau 16:30… Nelemta šiandien, matyt, man buvo. Žvejyba, kuri paliko daugiau klausimų nei atsakymų ne tik man, bet ir klubiokams. Tuo tarpu aš labai džiaugiausi gerais jų rezultatais. Susikrovęs mantą, patraukiau namolio ir palikau juos dar besimėgaujančius puikia žvejyba ir kimbančiomis žuvimis. Pakeliui namo, sulaukiau Lauryno ir Ernesto nuotraukų su solidžiais laimikiais, tarp kurių matyti ne vienas rimtas priešininkas. Tiesa, vieną tokį, turbūt šios dienos trofėjų, Laurynas įvairavo prie mano akių. Solidus, jau pasiauksavęs žvynus karšiokas.
Trūko patirties, ne mano diena ar kolegų presingas? Susidėliosim mintis ir ieškosim atsakymų, juk vienos tiesos žvejyboje nėra.
