Banditų 1×1 turnyro pirmasis ratas apsisuko gana greitai. Kitas ratas – Birštone. O ten, kaip visi gerai žinome, reikia išlaukti dienos, kada apsilanko ponai karšiai. Kada ši x diena išauš, bandome visi draugiškai įminti. Dėl šios priežasties mudu su Mažvydu visai neskubėjome į mūsų dvikovą. O bet tačiau, laikas spaudžia ir tiksi paskutinės termino dienos. Kitaip sakant, pasirinkimo alternatyvų mažėja. Susirašau su Mažvydu, radęs laisvesnį savaitgalį ir greit sulaukiu teigiamo atsakymo. Sutariam dėl gyvųjų masalų kiekio, dvikovos dienos ir kitų detalių, kurios bendrą mūsų žvejybą paverstų smagiu pasišpagavimu.
Taigi, pirmasis rugpjūčio šeštadienis. Dar kiek prieš septynias atvykstu į vietą. Kadangi prie vandens pasirodau pirmas, skubu ieškoti potencialios vietos dvikovai. Čia kaip per miesto šventes – žvejų niekada netrūksta, todėl atvykus kiek vėliau smarkiai rizikuojama. Eidamas betoninės krantinės link, prasilenkiu su pusamžiu vyru, kuris, sukišęs į juodą šiukšlių maišą ir įdėjęs į kibirą, visas perlinkęs akivaizdžiai tempia visas normas viršijantį karšių kiekį… Neslėpsiu, baisiai užvirė kraujas… Apžiūrėjęs krantinę, skubu atgal į automobilį neštis mantos. O čia visai netoli manojo automobilio minėtasis vyrukas sėkmingai krauna grobį, nes laimikiu nelabai pavadinsi tokį maišą žuvies. Pasiūliau susipažinti ir pabendrauti su gamtos apsauga, bet vyras bandė apsimesti, kad negirdi, o vėliau sekti visiems jau žinomas pasakas, kad sugauti karšiai dviejų ir t.t. Bet kažkaip buvo tik jis ir jo automobilis, jokių kitų pašalinių asmenų… Tiesą pasakius, kas kartą užverda kraujas, kai žmonės nesilaiko taisyklių, netausoja gamtos. Ir apskritai, nesuprantu, kaip dar gyvas šitas homo sovieticus mentalitetas… O minėtasis žmogėnas po mano pasiūlymo greitai susipakavo savo turtą ir „tepė slides“… Nors rytas nekoks, nuotaika pagadinta, tačiau visas dėmesys į artėjančią dvikovą.
Neilgai trukus pasirodė ir Mažvydas. Susikrovėm mantą ant krantinės ir pradėjom ruoštis dueliui. Jautėsi pamažu atsirandančios ir stiprėjančios konkurencijos kibirkštėlė. Tai pirmosiomis minutėmis geriausiai atskleidė pritilę juokeliai ir bandymas kalbėti trumpai ir aiškiai. Tačiau besiruošdami atsipalaidavome ir grįžom į savo vėžes. Juk galų gale susirinkome, visų pirma, ne žvejybinei akistatai, o smagiai praleisti laiką. Aptarus pasirinktus jaukus, išryškėjo pirmoji tos dienos takoskyra tarp mūsų. Mažvydas nusprendė gaudyti sūriu, o aš priešingai – labai saldžiu, papildomai saldintu jauku. Tiesa, abu pasidarėme vasarai neįprastai tamsų jauką.
Sutariam pradėti startinį jaukinimą 8:20, o po dešimties minučių – 8:30 – paleisti į darbą savo špagas. Mažvydas pasirenka atstumą apie 45metrus, aš nušuoliuoju toliau – 50m+. Startinio jaukinimo salvės baigtos, pavadėlis užrištas, masalas užmautas ir pirmieji metimai. Galiu pasakyti, gana komfortiškai žvejojom, mat didžiąją sesijos laiko dalį puikiai laikė 60g šėrykla su ragais. Vos vienas kitas praritimas ir šėryklėlė stovi kaip įkalta.
Po pirmųjų metimų abu padarom tą pačią prielaidą, kad gyvybės yra, prisilietimų turim. Tai puikiai parodo snarglėtas pavadėlis ir pintas pagrindinis valas. Tiesą pasakius, likau kiek apstulbintas tokio vaizdo, mat iki šiol neteko gyvai regėti taip nuo karšių gausiai apsivėlusio valo.
8:43 pirmas birštoninis smarkuolis mano graibšte. Emocijų ir adrenalino su kaupu. Karšis perkopęs pusantruko ribą ir jėgų turintis sočiai, tikrai pasportavęs. Nieko nelaukęs šoviau į priekį ir maniau ramiai laikysiąs tokį tempą ir toliau. Bet Mažvydas ilgai neleido atsipalaiduoti ir praktiškai tą pačią minutę priparkavo labai panašų karšioką. Jo žodžiais, karšis kiek mažesnis, todėl aš vis dar priekyje. Bet kuriuo atveju špaguotasi atkakliai ir nuolat alsuota vienas kitam į nugarą.
Toliau, kaip įprasta, sekė kibimai, nepakirtimai, nutraukti pavadėliai. Pavyko suvilioti vieną kitą smulkmę. Pas mane dominavo ešeriai ešeriukai, o tuo tarpu Mažvydas pasikinkė tikrai solidų Birštono galiūną, tačiau kažkieno laimei ir nelaimei, didžiųjų vandenų monstriukas nugalėjo – atitrūko visai prie pat krantinės. Teliko giliai atsidusti, nes tokį atsverti būtų buvę sudėtinga. Praėjus beveik dviem valandoms po pirmojo priparkuoto karšio, tarp smulkmės ir nepavykusių karšinių kibimų sulaukiu baisulinio kibimo. Pakertų ir jaučiu galingą žuvį. Mažvydui skubu pranešti, kad galbūt ir aš pakirtau vietinį galiūną. Parpumpuoju iki pat krantinės, jau kaip ir galėčiau graibštu pasemti, bet… Bėda ta, kad niekaip nepavyksta pakelti žuvies iš Nemuno gelmių. Nors pavadėlis ir 0,128, tačiau forsuoti bijau, nes žuvys šios dienos žvejyboje yra labai brangios. O kol kas šypsena iki ausų ir mėgaujuosi traukimu, bandydamas pakelti laimikį į paviršių. O čia, mieli ponai ir ponios, pasirodo kumpasnukis žiobris. Ir jis pasirodė visa savo galybe. Be mažiausios abejonės, tai tikrai mano asmeninis žiobrio rekordas. Mažvydas iš tolo savo akimis pasveria žuvį – kilogramo nebus, bet kokie 800 g drąsiai. Vėliau jį pasvėrėme atskirai – tai rekordinis žiobris, perkopęs 0.5kg ribą. Tikrai labai graži žuvis, suteikiusi puikią kovą ir dar puikesnes emocijas.
Taip bėgant laikui mudu su Mažvydu žengėm koja kojon. Aš, kažkiek būdamas priekyje, visą tą laiką jutau jo alsavimą į nugarą. Mūsų duelio laikui perkopus į antrąją pusę, būsiu pats prisikalbėjęs nereikalingų dalykų. Vėl pasikinkau galingą Birštono plačiašonį ir parpumpuoju iki krantinės. Visaip jį vargindamas Mažvydui šūkteliu, kad pats laikas būtų padaryti tarpinį svėrimą. Buvom sutarę neviršyti leidžiamos normos. Prigaudžius apie ~5kg į sietą, toliau kiekvieną kitą žuvį sversime iš karto ir paleisime atgal. Po šių mano žodžių, kaip visada, nutiko gyvenimas ir, pamiršus tinkamai atsukti stabdžio frikciją, karšelis padarė niuksą pakilęs į paviršių ir sėkmingai nuplaukė į gelmes.
Mano nuomone, tai buvo mūsų dvikovos lūžio taškas. Prisipažinsiu, man nepavyko greitai atsitokėti psichologiškai po šios atitrūkusios žuvies. Negana to, apie vidudienį Mažvydas „įšauna“ kažką, ko negali niekaip suvaldyti ir taip kala lemiamą vinį mūsų kovoje vienas prieš vieną. Didžiausi statymai, kad tai karpis… Traukinukas taip puškavo anam gale, kad Mažvydas, tiesiogine to žodžio prasme, net užlipo man ant galvos, teko eiti pas mane į sektorių ir lipti ant mano platformos. Dar vėliau ši kova persikėlė praktiškai ir pas kaimynus. Apie tai išleisime trumpą video reportažėlį, nes vaizdai tikrai neeiliniai. Sekite mūsų YouTube kanalą. O nekantriausiems atskleisiu – tai buvo karšis, svėręs 3.140kg. Bet ko jis buvo pavartojęs, kyla daug klausimų. Ir ne – jis nebuvo pagautas už peleko, tvarkingai į burną ir gana godžiai įrijęs.
Kova puiki, laikas praleistas puikiai. Ištiksėjus 5 varžybų valandoms ir pasvėrus likusias žuvis, rezultatu: 9,895kg / 6,060kg laimėjo Mažvydas. Solidu, gražu ir su visa pagarba – puikiai pasišpagavom. Jau kažkur girdėtas scenarijus. Praktiškai visą varžybų laiką visos kortos buvo rankose. Ir kaip pats Mažvydas sakė, aš gaudžiau ir žuvį pasistatęs buvau, o jis tuo tarpu rankiojo tik prašokančius egzempliorius. Važiuodamas namo į Vilnių turėjau laiko apmąstymams. Patirtis, patirtis ir dar kartą patirtis. Jos man trūksta ir šiandienos rezultatas bei žūklės eiga tai puikiai iliustravo. Nesusitvarkiau po nesėkmių psichologiškai, pamiršau visai apie ritės stabdį ir darbą su juo. Ir galiausiai prisikalbėjau – karma parodė savo dantis. Visiškai nenusimenu ir neliūdžiu, priešingai – važiavau su plačia šypsena ir kupinas džiaugsmo. Pažvejoti pavyko puikiai, pakovojom iš peties. O labiausiai džiaugiausi, kad pavyko išmąstyti, kaip tą žuvį suaktyvinti ir priversti kibti, kai tuo tarpu oponentas rankiojo tik pavienius žuveliokus.
Ačiū Mažvydui už kovą ir puikią draugiją.
Ačiū visiems skaitantiems mūsų tekstus! Likite ant mūsų klubo kabliuko.
