Jau gruodžio 15-oji diena, o feederio sezonas dar neužbaigtas. Už lango kalendorinis pirmadienis. Daugumai tai eilinė darbo diena, o aš – lekiu į žvejybą. Ryte gumos ilgai netempiu ir judu prie Nemuno. Atvažiavęs randu savo mėgstamą vietelę laisvą. Jau senokai čia buvau, tad puiki proga patikrinti, kas čia per tą laiką pasikeitė ir kas čia gyvena.
Pirmoji valanda, kaip visąlaik, darbinga. Keletas pūgžlių, kelios kuojos, bet pagrindinio scenos herojaus nematyti.. Griežtas plano laikymasis ir bandymas visomis jėgomis karšiui įsiūlyti karpytų pinkų duoda rezultatų. Po geros valandos sulaukiu atsako ir viršūnėlė elgiasi taip, kaip norėčiau ją matyti besielgiančią – signalizuoja griežtą kibimą net su atmetimu. Pakirtus pasidaro aišku, jog „scenos princas“ lipa ant podiumo. Po minutėlės pasisveikinu su gražuoliu karšioku.
Ir karuselė pajudėjo. Kaip metimas, taip karšis. O, bet, tačiau, po keleto sėkmingai „priparkuotų“ žuvų sulaukiu neeilinio priešininko ir kad jį kur galas… Nuleidžiu jį virš taško…. B***… Būta gero žuvelioko… Kablys vietoje, pavadys sveikas, tiesiog po keleto pirmų smūgių jam pavyko „nulipti“ nuo kablio… Šis incidentas „užsuka“ visus kraniukus bene pusantros valandos. Žiemą žuvis lėtesnė, išrankesnė, atsargesnė ir ne tokia imli, todėl tokios klaidos kainuoja dar skaudžiau… Mojuoju, nepasiduodu ir laukiu sugrįžtančio kolektyvo. Laukimas prailgsta. Per geras pusantros valandos išbandau keletą įmantrybių – susiploninu pavadėlį iki 0.10, susimažinu kabliuką bei prailginu pavadėlį gerais 30cm.
Bet visa tai perniek…
Per tą tuščią laiką galima ir viltį prarasti… Bet pagaliau! Smūgis per viršūnėlę – beldžiasi dar vienas žuvinas. Kova ilga, atsakinga, varžovas nuožmus ir pasiruošęs kovai. Puikiai suranda parandės kliuvinius ir stengiasi pasprukti, bet, laimei, man pavyksta susitvarkyti ir „dvoikė“ krante. Dar vienas „scenos princas“. O kodėl? O todėl, kad toks užaugtų reikia net 12-15metų, tad jis scenoje jau kokius 15 metų ir jaučiasi joje kaip žuvis vandenyje 😀
Sužibo mažytė viltis, kad vėl užsikursiu. Bet iki kiti kibimo tenka nemenkai padirbėti. Pramojuoju pusvalandį ir tik tada sulaukiu žuvies. Tokiu ritmu ir pražvejoju liūto dalį savo žvejybos laiko. Į pusvalandį po žuvį. Kartais prašokdavo nedidelis, pusės kilogramo karšiukas, o kartais kilogramą perkopęs karšys. Veiksmo kaip ir atsirado, bet stabilumo mažai – žuvis nestoja taškan ir toks jausmas, jog gaudau ją tik praeinančią pro šalį.
Žvejybos sesijai artėjant prie pabaigos, karšis sumąsto manęs nebeišleisti namo. Paskutiniai trys metimai rezultatyvūs, bet nei jauko dubenėlyje, nei gyvųjų masalų ant stalo… Mat artėdamas prie pabaigos pradėjau viską versti dideliais kiekiais. Galbūt to jam ir reikėjo…?
Jau kraudamasis daiktus, iš toli pamatau, kad meškerė „joja“, pribėgęs, žinoma, jau vėluoju pakirsti. Ten jau tuščia – įsisiautėjęs karšis nuplėšė ir pavadį. Taip žūklė ir baigėsi – nepakirstu ir su kabliu „nuėjusiu“ karšiu ir daugybe neatsakytų klausimų. Panašu, jog karšis sugrįžo į tašką. ir įdomu, kaip ten reikalai būtų klostęsi toliau… Bet čia jau paliksim kitam kartui…
