Atrodo, vasara tik neseniai prasidėjo, bet šilumos kaip nėra taip nėra. Jau birželis į pabaigą, o pasigirti laimikiais progos taip ir neatsiranda. Tad susiplanuoju šeštadienį patikrinti Birštono Nemuną iš Prienų pusės. Pasikalbinu pusbrolį į kompaniją, atsirenkame jauko receptūras, kurias norime patikrinti prieš laukiančias naktines tandemo varžybas.
Galėčiau pradėti pasakoti, kokią taktiką naudojau, bet per visą žvejybą pagavome tik po vieną ~200g sveriantį karšeliuką. Nosies nenukabiname ir jau po kelių dienų kartojame Birštono odisėją. Šįsyk renkamės patį miestą ir norime išmėginti betoninę krantinę. Ten dar abu nesame gaudę, o informacijos tik tiek, kad pagaunamas vienas kitas karšis.
Pasikalbinu į kompaniją draugą Edgarą, kuris kaip tik tądien irgi pasiėmė laisvadienį. Iš namų pajudame šiek tiek prieš keturias. Smagiai važiuojame šnekučiuodamiesi, sustojame degalinėj, pasistipriname ir keliaujame tikslo link.
Galiausiai atvykstame į kurortą. Pusbrolis jau laukia susinešęs daiktus, todėl nesnaudžiame ir mes, spartesniu žingsniu tįsdami savo mantą. Tuo pat metu atvyksta ir tikrasis karšių siaubas – Ernestas. Bendras reikalas virsta ne žvejyba, o pačių tikriausiu savosios kompanijos susibūrimu. 😀
Ernestas papasakoja šių dienų aktualijas, ko reikia, kad pavyktų prikalbinti sunkiai kimbantį karšiuką. Kadangi gaudome visas būrys mūsų, stengiamės pasirinkti skirtingas distancijas. Aš pasirenku šiek tiek tolimesnę – apie 50 m.
Žvejybos pradžia man asmeniškai buvo labai sunki. Per pirmąsias tris valandas nesulaukiau nei vieno karšinio kibimo. Sugautos tik kelios kuojos, nors, tiesa, viena iš jų labai solidi. Bet tai manęs nedžiugina, kadangi bičiuliai jau turi ištraukę po vieną karšį. Nepasiduodu ir kantriai tęsiu darbą – permetinėju, keičiu masalų bei pavadėlių kombinacijas.
Nusprendžiu užsirišti plonesnį ir mažesnį kabliuką. Šis mano sprendimas pasiteisina, nes sulaukiu labai greito kibimo, po kurio siete atsiduria jau gražus karšis. Neatsipalaiduojam ir dirbam toliau – karpom, dedam, metam ir laukiam kibimo. Gera valandėlė ir siete jau antrasis karšis.
Apsitariame su draugu pažvejoti dar geras 40 minučių ir po truputį ruoštis namo. Pabaigai dar viena gudrybė, kuri man suveikė tikrai gerai. Per likusį laiką – dar du karšiniai kibimai. Tiesa, paskutinis karšis buvo ištrauktas jau besitvarkant daiktus. Krapštydamasis krepšyje ir dėliodamas rakandus staiga pamačiau, kaip mano viršūnė joja. Traukti karšius buvo tikras malonumas. Bėda tik ta, kad jie vis dar sunkiai kimba. Matyt, reikia daugiau šilumos ir pastovesnių orų.
Belieka pasakyti, kad tikrai likau patenkintas rezultatu. Smagiai pasibuvome prie vandens su bičiuliais ir klubiokais. Tik oras mūsų nelepino – gavome ir lietučio, ir vėjo, bet, kaip sakoma, žvejams blogo oro nėra, tik prasta apranga. Kitas vizitas Birštone veikiausiai bus jau tik per pačias naktines tandemo varžybas. Tada ir sužinosime, ar mums bus geros varžybos, ar nelabai😀
