Vieni savaitgaliais eina į bažnyčią, klausosi kunigo pamokslo, kai kas atlieka išpažintį, atgailauja. O va mano „bažnyčia“, į kurią aš einu savaitgaliais pasiklausyti gamtos pamokslo ir atlikti išpažinties, tai Kauno marių krantas. Ankstus šeštadienio rytas (labai ankstus). Žadintuvas muša lygiai 3:00. Šoku į spec. aprangą, permaišau jaukus, susiruošiu masalus ir pajudu „šventoriaus“ link. Ant kranto atvykstu 4:00, nė gyvos dvasios !!! Net keista, kad nė vieno žvejo. Vieta unikali, kibimas prasideda tik visiškai prašvitus. Tačiau tenka aukoti saldų miegą tik tam, kad atvykti anksčiau už visus kitus nusidėjėlius ir užsiimti pačią geriausią vietą prie „klausyklos“. Pradedu neskubėdamas konstruoti savo įrangą ir ruoštis pamaldų vietą ant vandens! Taip taip, ant vandens, nes vandens lygis stipriai pakilęs, nelikęs nei menkiausias centimetras sausumos, todėl tenka susirinkti altorių ir neštis toliau nuo šlaito, kad netrukdytų ten auganti augmenija. Besidarbuojant sumirga šviesos šlaito viršuje, dirst į laikrodį, lygiai 5:00, kažkas atvažiuoja. Ir galvoje mintis: „Ne vienas aš čia toks ligonis“. Pasigirsta girdėtas balsas, kuris ištaria – „Ooo… Nerka, čia tu ?!?!“ O gi ponas Aivaras Dubokas. Tas nusidėjėlis irgi pasirodo nusprendė atlikti išpažintį ir priimti šventą komuniją. Sėdom į mašiną, istorija po istorijos ir sulaukiame aušros. Per tą laiką suvažiavo dar keletas parapijiečių ir laisvos vietos ant kranto nebeliko. Startavome 8:30. Oras nelepino, viso labo +2, žvarbus vėjas, gavome ir lietaus, sulaukėme ir pirmų snaigių. Bet nežiūrint į visa tai, viską atperka tie feederio viršūnėlės judesiai. Kaip visada karpiau karpiau, jaukinau jaukinau ir į mano maldas buvo atsakyta su kaupu. Sesiją baigiu lygiai 13:30 ir šiandien imu zoną su 23 įskaitiniais karšiais, kurių kalibras tikrai džiuginantis, visi 1kg+. Manau, kad šiais metais aš dar tikrai sugrįšiu ant šio kranto tam, kad uždaryčiau feederio sezoną.




