Noras žvejoti dažnai priverčia mus būti išradingus ir rasti subtilių būdų, kaip atsidurti prie vandens. Tokie reveransai tūlam žvejui gali pasirodyti sunkiai suprantami. Bet, kaip sakoma, kiekvienas savaip kvaištelėjęs (ir turbūt nieko čia blogo). Taigi, artėja Tėvo diena. Pirminis planas aplankyti tėčius, todėl savaitgalis kaip ir turėtų būti be žvejybos, bet… Galvoje kai kam gimė mintis, kaip vienu šūviu nušauti du zuikius! Nustebot? Tikrai ne aš! Bet apie viską nuo pradžių…
Jau ilgą laiką svarsčiau apie naujos meškerės įsigijimą. Ilgai mintijau apie Drennan, bet papildomo dėklo pirkimas tuo reikalu vis atbaidydavo nuo šios minties. Pagaliau nusprendžiau, kad išmušė toji valanda, juolab artėja varžybos Jurbarke ir Skirvytėje, todėl nieko nuostabaus, kad mano akys ėmė ir nukrypo į 14 pėdų kotą. Aš jau taip sutvertas, – jeigu jau nusprendžiau, tai, vadinasi, reikia dabar, „palauk“ nebebus! Prabėga vos keletas dienų ir nauja meškerė jau laukia savo progos būti „apkaršinta“. Maža to, pasirodo mano keturiolikapėdis naujokas puikiausiai telpa senajame dėkle (nes pats kotas yra 3 dalių).
Taigi, Tėčio diena ir naujas kotas. Klausimas, kaip viską sudėlioti, kad ir vilkas sotus būtų, bet ir avys sveikos liktų. Mintis paprasta, pasiūlau žmonai penktadienį vienai nakčiai apsistoti Birštone, o iš ten šeštadienį gimtinė juk ranka pasiekiama. Dievai nebuvo šįkart rūstus, mano planas gana greit buvo palaimintas! Kad ir nušauti, bet visi zuikiai laimingi, visiems savos pramogos – kas žvejoti, o kas baseine pramogauti.
Tad pagaliau ilgai lauktas šeštadienio rytas. Prie Eglės sanatorijos pasirodau truputį prieš keturias ryto. Žvejų aplinkui matyti, bet tikrai ne atlaidai, laisvų vietų rasti galima. Ilgai nedvejojęs, pasirenku artimiausią laisvą vietą ir keliauju jos link. Susinešęs įrangą, imuosi maišyti jauką. Šį kartą lieku prie geltonos spalvos ir sunaudoju varžybų likučius (iš viso skirtingi keturi komponentai). Juk čia ne varžybos, didelės konkurencijos nėra, tad turėtų būti gerai. Kiek vėliau teks įsitikinti, kad tokia greita ir neapgalvota mintis nulems vidutinišką visos žvejybos baigtį. Didelis noras gauti viską paprastai ir greitai, kaip žinia, dažnai yra lydimas niūros realybės.
Pirmąkart sudrėkinęs jauką, pradedu skenuoti dugną. Tinginio pantis ir šiuosyk man sėkmingai kabo ant kaklo, todėl viską darausi tik su viena meškere. Suprantamas noras išbandyti naują pirkinį, tačiau vis dėlto… Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dugnui skanuoti tikrai nepagailėjau laiko, bet nuo 80 iki 28 metrų jokių išraiškingų perkritimų neradau, visur ta pati „tarka“ ir gan nedidelis gylis. Iš ankstesnių žvejybų ir kitų kolegų informacijos žinau, kad pirmas atstumas turėtų būti apie 32–36 metrus, todėl bazuojuosi 3–4 metrai nuo parandės ir pradedu žvejybą.
Kelios jauko šėryklos su trūkliais skrieja į vandenį ir prasideda nekantrus laukimas. Startuoju su 0,117 pavadėliu, kurio ilgis netoli 2 m ir 12 numerio A1 kalbiuku. Permetinėti nusprendžiau kas 4 minutes, bet jų išlaukti nereikia, nes beveik kiekvienu metimu traukiu pūgžlį ar aukšlę. Supratau, kad atstumas per artimas, tad pridedu dar 4 metrus ir pakartoju pirminio jaukinimo procedūrą. Antru metimu sulaukiu karšinio kibimo, bet taške mano nelaimei perpus nusipjauna feederinė guma ir karšis plačiai besišypsodamas nuplaukia savais keliais. Visi žino, kas nutinka, kai taške pabėga žuvis. Kitas artimiausias pusvalandis bus ramus. Ši sena kaip žemė tiesa pasitvirtino ir šį kartą.
Praėjus apie 20 minučių nusprendžiu pakarpyti ir prikimšti šėryklą sliekų. Į tokį mano pasiūlymą antru metimu sulaukiu išraiškingo kibimo. Po kelių minučių kovos graibšte atsiduria tikrai gražus 2,5 kg sveriantis karšis. Na va, galvoju, pagaliau prasidės veiksmas. Deja, šioms mano viltims buvo lemta sudužti. Radiacinis plakis, kuojos ir kita smulkmė sėkmingai atakuoja mano masalą, bet tik ne karšis. Neapsikentęs tokių reikalų, pridedu dar 4-5 metrus ir iškeliauju į 40 metrų distanciją. Be to, pavadėlį paploninu iki 0,1 mm, rišu 12 numerio kabliuką. Pora metimų ir kilograminis karšiukas atsiduria graibšte. Gal dabar reikalai pajudės?
Deja, likimas vėl buvo negailestingas. Likusios valandos buvo skirtos blaškymuisi ir ieškojimui. Bandyta ir 50 metrų distancija, ir 30 m, bet, be keleto ešeriukų ir smulkmės, rezultatų jokių. Reziumuodamas šią žvejybą Nemune, Birštone, galiu tik pakartoti, kad greitų ir lengvų kelių žvejyboje nebūna. Ne varžybos, bet žvejų tikrai daug, presingas žuviai yra, o ir jos koncentracija, matyt, ženkliai sumažėjusi palyginti su praėjusia savaite. Pamoka išmokta, reiks grįžti ir eilinį syk įrodinėti sau ir kitiems, kad galiu ir moku gaudyti karšius Birštone! Laikas turbūt kiek pakeisti senstelėjusį savo požiūrį ir neprarasti koncentracijos kad ir kokia žūklė tai būtų.
Iš žvejų žvejams! – https://zvejybosreikmenys.lt
Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!
