Paskutinė sausio savaitė, o aš niekaip negaliu sau rasti vietos… Net žmona pastebėjo ir paklausė, gal kas nutiko? Pasižiūriu į kalendorių ir suprantu, kad labai greit prabėgo mėnuo nuo paskutinės žvejybos… Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo, vaistas žinomas – ir vėl reikia važiuot žuvaut.
Kaip jau tapo įprasta, visų pirma mintimis prabėgu galimas žūklavietes. Gal pabandyti Neries upę pažadinti? Gal važiuoti iki Nemuno ar Kauno marių? Su pastaraisiais vandens telkiniais kol kas sunkoka, nes elementariai stinga praktikos ir žinių apie tenykštes žūklavietes. Pasitarimai su klubo kolegomis, pasikalbėjimai žūklės parduotuvėje, po kurių paaiškėja, kad Neryje karšių kol kas niekas neranda, matyt, žuvis neatėjusi.
Pagaliau ateina penktadienis. Orų prognozės ne kokios – po gražių ir saulėtų dienų, panašu, gamta nusprendė atvėsti – žada žemą oro temperatūrą ir mažų mažiausiai šlapdribą. Prasuku vakarop ratuką pro keletą žūklės parduotuvių. Vienoje prigriebiu gyvųjų masalų, kitoje valo pavadėliams su mintimi visam sezonui ir visiems gyvenimo atvejams. Planuose sudalyvauti ir komercinėse varžybose, tad asortimentą būtina plėsti. Atvykęs į vieną parduotuvių randu pakabinta laikroduką – pertrauka. Palaukiu, kol sutiksi nurodytas laikas ant pertraukos iškabos, tačiau niekas nevyksta. Parduotuvės darbo laikas artėja į pabaigą. Galvoje šmėsteli mintis – gal tai ženklas, kad tikrai netinkamas metas žūklei? Jeigu pamenat, jau buvo tokia „crazy“ žvejyba prie Kruonio, siaučiant vėjams. Bet greit veju šias mintis šalin ir laukiu. Skambutis nurodytu telefono numeriu ir galiausiai pavyksta gauti to, ko reikia.
Vėlus vakaras, šeimyna miega, jauko receptas sugalvotas iš likučių, papildymas eksperimentu, kurį prisiminiau iš klubo kolegos. Sėdu rišti pavadėlių ir grįžtu prie žvejybinių vietų žemėlapio studijų. Taikinys aiškus – karšis. Norint tikslą pasiekti, reikia žūklavietės, kurioje būtų užtektinai gylio. Ne paslaptis, kad ties Vangais karšio yra ir visi jau turbūt tai žino. Tad gauti ten vietą, tai tarsi laimėti milijoną loterijoje. O ir aš esu tas žmogus, kuris baisiai nemėgsta žvejoti dideliam sambrūzdyje… Tad susidėlioju planus A, B ir C, o kaip bus – parodys rytojus.
O rytas ne tik parodė ragus, bet ir sugrąžino žiemą, kad ir kaip tai keistai skambėtų esant žiemos mėnesiams. Užpilu kavą ir per langą matau storą sniego paklodę. Negana to – prasideda, galima sakyti, pūga.. Mintys vėl ima slėgti galvą, kad gal tai tikrai ženklas iš aukščiau, kad netinkamą metą žvejybai išsirinkau… O ir pirmą kartą inventoriaus nesusikroviau iš vakaro. Renkuosi daiktus ir veju blogas mintis šalin, žvilgteriu į orų programėles – aplink Kauną pūgos nerodo. Kraunuosi žvejybinę mantą ir išjudu tuščiomis, snieguotomis Vilniaus gatvėmis Kauno link…
Pakeliui dar vienas ženklas, tarsi kas eilinįsyk bandytų sulaikyti mane nuo žvejybos. Automagistralės kelio tik pirma juosta gerai nubarstyta ir nuvažinėta. Antroji – apsnigta arba padengta šlapio sniego buza.. Pasiveju sunkvežimį ir bandau jį lenkti antrąja juosta, bet suprantu, kad niekur nenuskubėsiu… Į mano bandymą lenkti automobilio atsakas aiškus – pavojinga, veikia visos saugos sistemos ir paprasčiausiai automobilis neakseleruoja… Pamaniau, kad taip teks temptis iki vietos, bet vos tik atsirado švaresnio kelio atkarpa, pavyko aplenkti ir tęsti kelionę saugiu savo tempu.
Atvykus į vietą apie šešias ryto. Dar visiškoje tamsoje mane pasitiko naktinėjantys žvejai. Stovintys žibintai ant stovų ir kūrenamas laužas išduoda, kad jie čia ne nuo šiandien. Kiek nuliūstu, nes galimai planas A neišdegė. Bet kiek pavažiavęs į priekį, matau proskyną, stoju ir lipu žiūrėti. Mano nuostabai visai netoli naktinėtojų puikus platus krantas ir jis laisvas. Kraunuosi, nešuosi mantą. Įsikuriu ir prasideda dugno skenavimas. Nusprendžiu žvejoti dviem kotais, kadangi žūklės tikiuosi neaktyvios, tai taip bent padidinsiu šansus kažką pagauti.
Susirandu vagoje tinkamą dugną ir gylį tolimam taškui ties 56m, į artimą pasirinkau ties 44m.
Kol tamsu, nusprendžiu pradėti be startinio jaukinimo ir be gyvųjų, kadangi darganotas oras ir tamsuma absoliučiai nepalieka vilties susirasti orientyrą potencialiam žvejybos taškui. Taip ir slenka minutės, valandos… Judesio jokio, o mintys vėl nieko gero nekužda galvoje… Pirmasis judesys prasidėjo, kaip ne keista, švintant. Gana aiškus kibimas, žuvis krante, tačiau tai ko visi labiausiai vengia – visų „mylimas“ pūgžlys. Ir ne – trūklio lervų į tašką nebuvo paduota, taip pat jų nebuvo ir ant kabliuko. Keičiu kombinacijas, įtraukiu musės lervas smulkintas kartu su trūkliais į racioną. Ir pagaliau apie pusė 9h ryto sulaukiu solidaus kibimo. Pavykstą jį realizuoti ir visai gražus karšiokas siete. Tuo tarpu artimas taškas tyli. Tarp permetimų vienas kitas pūgžlys, ragaujantis viską, ką bedėsi ant kablio… Su tolimu tašku dirbu toliau, pajaučiau, kad karpytos muslervės suaktyvino žuvį. Pirmą kartą žvejybose pajaučiau, kaip leidžiantis šėryklai į gelmes valas kliūva už žuvies nugarų… Po pirmojo karšio siete, sekė dar du kibimai. Trečiuoju kibimu pavyko pasikinkyti solidžią žuvį, parsitraukti ją iki graibštu pasiekiamo atstumo… Deja, nepavyko jos pakelti į paviršių ir pasilabinti. Mat naudojamas plonas pavadėlis neleidžia forsuoti žuvies. Nenusimenam, dirbam su tolimu tašku toliau ir po akimirkos sulaukiam dar vieno kibimo, dar vieno karšioko siete. O tuo tarpu artimajam taške tylu ir ramu…
Toks žuvies aktyvumas truko gerą pusantros valandos, gal dvi. Pastebėjau, kad su gyvais masalais nereikia persistengti – 3–4 šėryklos į tašką su beveik iki tyrelės smulkintomis musės lervomis, po kurių seka tiek pat jauko užtaisų be gyvųjų ingredientų. Permetimai praktiškai sportiniu režimu, kas 3–5 minutes. Ilgiau delsti ir laukti nebuvo prasmės, nes aktyvus karšis atsakydavo gana greitai. Jam nesusidomėjus, jo vietą greitai ant kablio užimdavo pūgžlys. Jų skaičių tą dieną pamečiau ties 15… Jaukas tamsus, itin saldus, papildytas žaliais džiūvėsiais. Ant kabliuko geriausiai veikė musės lervos ar jų kombinacija iš 3-5vnt. Pavadėliai 0.09–0.10, pradėjau su 1.2m, bandžiau ir trumpinti, tačiau įtakos nepastebėjau. Jei jau karšis nori pateikto kąsnio, tai pavadėlio ilgis jo kibimui įtakos nedarė.
Vis tik anksti pakilus iš lovos ir savo kailiu patyrus visus metų laikus, pūgą iš ryto, lietų žvejybos pradžioje, vėjo ir krušos į veidą bei kelis saulės spindulius, energijos sąnaudos seko ir gan stipriai. Apie 11h nurimus judesiui gelmėje, nusprendžiu po truputį ruoštis. Eksperimento sumetimais į tašką paduodu nevaikišką porciją trūklių, permetu ir besiruošdamas viena akim stebiu meškerės viršūnėlę… Mano nuostabai gana greitai pastebiu kaip „joja“ meškerės viršūnėlė. Bėgdamas čiumpu meškerę, kertu ir jaučių gerą priešininką anam gale. Ilgai džiaugtis neteko, jis parodė esą stipresnis už mano patirtį ir pavadėlį – atitrūko taške…
Baigiu žieminio feederio žvejybą, susikraunu mantą, keletas foto prisiminimui, sėdu į automobilį ir pasileidžiu su gausybe minčių namų link. Nuostabu žvejoti feederiu žiemą, ypač kai atrandi žuvį ir raktą, kaip ją suaktyvinti ir priversti kibti. Pakeliui suprantu, kad yra kur tobulėti, reikia padirbėti su realizacija, kabliukų parinkimu. Šiandienos bendras rezultatas 2:4 karšių naudai (2 siete, 4 pergudravo mane) ir kalnas pūgžlių… Bet juk vienas iš savųjų žvejybų tikslų ir yra eksperimentuoti ir tobulėti.
Ačiū skaitantiems ir skyrusiems šiam mano reportažui savo laiko. Džiaukitės gamtos malonumais, mėgaukitės atsakingai. Kaip kažkas yra pasakęs, esame tik gyvosios gamtos dalis, tad gerbkim ir tausokim ją.
