Žiobrinės Kauno mariose

Būna, kai kam ir žūklė atitinka kalendorių. Kadangi ne visada būna galimybių ir noro jungtis į gerai žinomą žvejų kolūkį, nutarėm patikrinti tikrą pavasarinę vietą. Ten arti vaga, gylis apie 10–12 m. Po tikros žiemos nuėjus ledui, paprastai sukam ten pradėti atvirojo vandens sezoną.

Oras pasitaikė šaltokas, +3 , bet šįkart pagelbėjo užuovėja ir bent jau žvejams buvo tikrai patogu. Krušos šuorą, kuris iš kitos marių pusės išvijo Simoną, stebėjom iš tolo. Visgi buvo smalsu, gal ir čia, į gylį, atklysta koks nors karšelis. Distancijas pasirinkau dvi – vieną ant kriauklių krašto (apie 45 m), kitą – visiškai iš kepurės (apie 70 m). Kad ir kiek vangokai iš pradžių, bet įsivažiavo žiobrinės su vienu kitu poros šimtų gramų karšeliu pramaišiui. Taip ramiai, be didelių lūkesčių ir streso priskabėm visai gražų būrelį žiobrių. Jaukai ir masalai įprasti. Jaukas juodas, skurdus. Laikas nuo laiko padavinėta karpytų musės lervų. Ant kabliuko veikė trūkliai su „dzikeliu“, nes tolimoj distancijoj nebuvo draugų pūgžlių. Aš, pasirodo, teisingai pažiūrėjau į kalendorių – smagi žvejyba, atitinkanti metų laiką.