Vargo vakarienė

Ilgai dvejojau, ar verta rašyti šitą tekstą apskritai. Vis dėlto nusvėrė argumentai kaupti ir archyvuoti mintis bei patirtis, kurios galėtų praversti ilguoju laikotarpiu – pasitarnautų kaip informacijos šaltinis nuodugnesnei žūklių analizei. Po įspūdingos Nerijaus žūklės Darsūniškyje, kurios metu buvo pagerinti visi įmanomi rekordai (didžiausias karšis svėrė 4,4 kg), bent minimalų laiko plyšį turintis žvejas neištvers nenulėkęs ir nepabandęs „pagerinti savojo rekordo“. Manojo rekordo žyma jau seniai nejuda nuo 3 kg ribos, todėl negi nepabandysi pačiupti savo fortūnos kad ir už mažojo kojos pirštelio.

Tradiciškai mano žūklės darbo dienomis laikas – vidudienis. Anksti ryte atsidurti prie vandens negalėjau, nes turėjau į darželį nuvežti savąją princesę. Taigi, po visų ryto darbų ir ritualų prie vandens atsiduriu apie dešimtą. Darsūniškis pasitinka mane kone apokaliptiniais vaizdas – ant viso priekrantės kelio it grybų gausiai pridygę mašinų. Nerijus buvo pasidalinę savo žvejybos tašku, tačiau dabar buvo likusi viena vienintelė mintis – rasti bent kokį plyšelį, kur galėčiau prisiglausti. Paklampoję priekrantės kemsynais randu properšą tarp medžių, kurią kiti žvejai aplenkė, matyt, dėl to, kad ten nuo kranto žvejybą trukdo medžiai, o aš šią problemą galiu išspręsti pedanu įbrisdamas ir atsitraukdamas nuo kranto linijos. Skubu susiręsti savo pastolius, dar kartelį padrėkinti jauką ir kuo greičiau startuoti. Juoba venų pulsą spartina aplink skambantys balsai apie eilinį kibimą. Viename iš šūksnių išgirstu „geras“ – vėl asmeninis rekordas (kažkam pavyko pagauti karšį 4+ kg). Neramu tik tiek, kad vėluoju startuoti ir nežinia, ar spėsiu pakurti savo tašką per rytinį žuvies aktyvumą. Šveičiu į marių tolius skanavimo šviną, susirandu solidžius gylius, atsižymiu mažą atkarpėlę prie pat parandės ir dugno „tarkos“ ir pradedu gausų pirminį jaukinimą. Negailiu nieko – kiekvieną metamą šėryklą lydi porcija karpinių – musės lervų, sliekų ar trūklių. Po pirmųjų dešimties šėryklų kabinu pavadėlį, kelios musės lervos ir šiek tiek trūklių ant kabliuko ir pirmyn. Startuoju turbūt apie pusę vienuolikos. Ir? Ir nieko! Pirmas pusvalandis tuščias, antras, trečias… Į Ričardo žinutę „Kas girdėti?“ vis neturiu pozityvaus atsakymo. Kuo didesnė viltys, tuo skaudžiau jos dūžta. Jei būtum vienas visam krante, gal širdis taip nesopėtų, bet kai retkartėmis girdi entuziazmo balsus, indikuojančius apie dar vieną kibimą, gyventi pasidaro itin sunku. Pasuka Ričardas, išsipasakoju visas savo neviltis ir nelaimes ir tik staiga neaiškus linktelėjimas. Dar keletas minučių ir po rimtesnio užlenkimo pakertu ir aš kažką gero!!! Kadangi distancija tolima, gana sunku tiksliai įvertinti žuvies svorį, bet aiškiai justi, kad žuvis ne iš mažųjų… Bet kadangi šioje žvejyboje buvo lemta viskam dužti, kas tik įmanoma, pakeliui dūžta viltis išsitraukti ir šią žuvį. Užsidedu dar vieną papildomą kantrybės šarvą ir bandau toliau, laukiu… O toliau laiko skaitiklis ramiai skaičiuoja savo valandas… Paguoda tik viena, kad nutyla ir kaimynų balsai… Iš nevilties pradedu keisti distanciją, žvejybinį tašką pasidarau prie priekrantės parandės, kur gylis svyruoja apie 6 metrus. Iš čia netrunka atsiliepti karšių anūkai, bet gi ne tokios žuvies čia atvažiavau. Bent pajudėjau iš mirties taško, nors nuo tokios minties nė kiek negeriau. Puiki tokių Sizifo kančių iliustracija buvo besikeičiantis oras – pragiedrulius nuolat keitė sukylantis vėjas ir lietus. Taip prasikankinau iki paties vakaro. Aplink vienus žvejus pakeitė kiti, o signalą man, kad jau laikas namo, pasiuntė artėjantis tamsių debesų masyvas, nešantis stiprų lietų. Tad kokia galėtų būti visos šios sausos tirados prasmė? Drįsčiau manyti, kad bent jau šiame ruože ir šiuo metu žuvis suaktyvėja rytais. Šį spėjimą patvirtino iš kaimynų nugirstos šnekos, kad nei vakar vakare, nei naktį jokio veiksmo nebuvo (jų žvejota iš vakaro). Iki vidudienio aktyviausios buvo ir Nerijaus bei Ernesto žvejybos valandos Darsūniškyje. Spėčiau, kad kitu paros metu žuvis tiesiog atsitraukia nuo šios kranto linijos, lieka tik pavieniai egzemploriai, kurių medžioklė paprastai būna itin nelengva. Jei žvejybos startas nukeliamas kone į vidudienį, matyt, pristinga laiko įjaukinti tašką ir bent kuriam laikui pastatyti didesnį stambesnių žuvų būrį. Dar viena indikacija – smulki žuvis. Nerijus lengvai nustebo, kai pasakiau, kad taške pasirodė smulkmė (tradiciniai musės lervų iščiulpimai ir pakertamas vienas kitas delninukas). Visos jo žvejybos metu smulkmės nebuvo nė kvapo. Taigi, logika paprasta – atsitraukia stambi žuvis, ima karaliauti smulki. Suprantama, visa tai tik mano spėliojimai ir bandymai paaiškinti savo nesėkmę. Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje – visa tai rašau metraščiui, kad būtų galima palyginti sėkmingas ir nesėkmingas žūkles ir padaryti gilesnes įžvalgas / išvadas. Be to, šiandien Darsūniškį dar kartelį šturmuoja Nerijus ir Ričardas. Bus proga įsitikinti, ar ši mano rašliava turi racionalaus pagrindo. Palaukim ir pamatysim 😊

P.S. Apie minėtą įspūdingą karšių žūklę Nerijus susuko puikų filmuką. Tikrai verta pažiūrėti!