Trumpas tėviškės etiudas arba feederis Marso kanjonuose

Marso kanjonai – sava ir svetima žemė. Šis oksimoronas labai taikliai atliepia mano būseną, kai grįžtu tėviškėn aplankyti savo tėvų. Kaip ten bebūtų, šiuose kraštuose praliuoksėjo mano vaikystės ir paauglystės metai – ne diena, ne dvi ir ne trys praleistos šmirinėjant vietinių vandenų pakrantėmis su meškere rankose. Dabar gi jau daugiau kaip dvidešimt metų pragyventa kituose Lietuvos kampuose. Žvelgi į stačių skardžių saugomą vandens lopinėlį ir klausi savęs, ar vis dar savas aš čia, ar jau svetimas. Įdomus ir su niekuo nepalyginamas jausmas, tarsi saldainį su visu popierėliu būtum suvalgęs…

Brūkšteliu dabartiniam šių vietų šeimininkui, mūsų bendraklubiui Ramūnui klausdamas, kur būtų galima prisiglausti su feederiu. Kanjonai platūs, bet proskynų, kur būtų galima jaukiai su meškere įsikurti, ne taip ir daug. Maža to, šį telkinį itin pamėgo karpininkai. Grįždamas iš rytinės žūklės ir šiandien prasilenkiu ne su vienu ir ne su dviem naktinėtojų ekipažais, visą kranto liniją pavertusiais pačiu tikriausiu palapinių miesteliu. Panašu, žuvies čia netrūksta, ypač baltos. Apie tai jau yra rašęs Ramūnas (kaip jis čia žiemą kuojas gaudė). Nors čionykščių vandenų, suprantama, jokiais būdais negali lyginti su Kauno mariomis ar Nemuno žemupiu, tačiau bent jau delninės smulkmės pusvežimį čia tikrai galima prikrauti.

Su ta viltimi prie vandens atsirandu prieš keturias. Tupiu į proskyną, kurią buvau nusižiūrėjęs iš vakaro – tai lengva ir poseklė įlankėlė, kurioje, bent jau vakar sutikto vietinio žvejo teigimu, kartais pasigauna vienas kitas lynas ar net karpiokas (bet taip buvę jau seniai). Tokiomis didelėmis viltimis aš šiandien tikrai negyvenu, būtų smagu neprasėdėti visą rytą bekrapštant nosį ir ką nors surinkti nuotraukai. Metu skanavimo švinelį – gylis, duok Dieve, du metrai. Kadangi tai klinčių karjeras, beveik visur dominuoja „tarka“, tik arčiau žolių linijos galima rasti minkštesnio sudumblėjusio dugno ruoželį (ten ir klipsuojuosi). Švediškam stalui šiandien paruošiau musės lervų, sliekų, šiek tiek trūklių beigi kukurūzų. Jaukas – Champion Feedo asorti.

Septynios šėryklos pradiniam pajaukinimui, tada mažytė šėrykla (mat, gylis nedidelis, tad triukšmauti būtų neprotinga), ant kabliuko kelios musės lervos. Jau pirmu metimu atsiliepia vaikų darželis. Visgi reikia prisiderinti prie čionykščių realijų – nuolatinė smulkmės draugija čia kasdienybė, o stambesnės žuvies galima sulaukti nebent labai pasisektų… Aštrios viršūnėlės atakos, į kurias yra prasmės reaguoti tik tuo atveju, jei jos užtrunka kiek ilgiau. Galiausiai pirmąsias vietas siete rezervuoja keletas delninių karšiokėlių, prašoka ir vienas kitas ešeriokas.

Taip gal visas ryto valandas ir būčiau pragyvenęs, jei ne kažkieno „labas rytas“ už nugaros. Kelias rytinio miego valandas į pliurpalus prie vandens nusprendžia iškeisti Ramūnas. Iškart pastebiu kreivą jo žvilgsnį, kai eilinįsyk švysteliu šėryklėlę užjaukinto taško link. Pasak Ramūno, geriau jau būtų bandyti kitą proskyną – ten rimtesni gyliai arčiau, o ir kažkokio pažįstamo kažkada porinta, kad begaudant karpius yra papuolęs ir vienas kitas dėdulė karšis. Ką gi, negi neklausysi protingesnio patarimų. Juoba Ramūnas pasiūlo ir taksi paslaugas. Maniškė Audi nors ir „quatrinė“, tačiau nedrįstu važiuoti molingu, provėžuotu ir šlapiu keliu. Tačiau yra tokių, kuriems tokie keliai nebaisūs. Sumetam greitomis į Ramūno miniveną visą mano turtą ir pirmyn į šviesų rytojų! Deja, šviesus rytojus turėjo kitokį požiūrį į tokius mūsų planus! Po sėkmingai pravažiuotų 50 metrų dar sėkmingiau įklimpstam į šaltinio užpiltas provėžas. Ką gi, kas mūsų nenugali, padaro mus stipresnius (šiuokart fiziškai). Nusitįsiame likusią kelio atkarpą mantą, greitomis surenčiame platformą ir naujas startas.

Dugno reljefas naujoje vietoje, galima sakyti, toks pat. Pagrindinių gylių nepasiekiu, ta pati tarka ir šiek tiek žolių. Sumetu, kas priklauso, į vandenį ir…! Senos dainos, geros dainos skamba vėl naujai. Tos pačios elektrikų atakos, tie patys delniniai karšiukai tik kaitriau už nugaros kaitinanti saulė. Negaliu jums pasakyti, kiek iš viso tų karšiukų surinkau (gal kokias 4-5 keptuves), tačiau, kai lūkesčiai nėra ties debesimis sukabinti, lengviau pasidžiaugti kad ir kuklesniu laimikiu. Veiksmo su kaupu, kibimų kibimėlių kibimukų daug, gamtovaizdis kaip iš atviruko ir dar užklimpusi mašina. Ar dar ko nors trūksta? Taip! Būtų užtekę vieno vienintelio bonusiuko. Būtų… Bet lai lieka ši skolelė vienu iš pretekstų papildomą kartą apsilankyti pas tėvukus. O šiaip, bent jau Ramūno žodžiais tariant, tenykščiais karšiais mažai ten kas užsiima. Tad, jei kas nuspręstumėte ten savo laimę išbandyti, gal galėsite daugiau ir įdomiau ko papasakoti (juk visgi tai žūklė Marse)!

zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams! 

Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!