Tik šeši…

„Šiandien tik šeši…“. Apie tokią savo žūklės baigtį pusiau nukabinta nosimi brūkšteliu savo klubo kolegoms po eilinio vizito prie Kauno marių. „Net šeši!“ – skuba į mano žinią replikuoti vienas iš bendraklubių Egidijus. Yra kaip yra. Prie gero gyvenimo, kaip ir prie didesnių laimikių, greit priprantama, todėl nukabintas nosis ne taip lengvai grąžinti atgal į vietą. Juoba po paskutinio karto, regis, viską pradėjai suprasti, todėl dienos „temos“ paieškos kaip ir nebeturėtų užtrukti. Pamenate, paskutinįkart pasakojau, kaip pavyko išprovokuoti karšius aktyvesniam kibimui „windows“ tipo šėryklėlėmis. Geros dvi valandos aktyvaus jaukinimo, gausios gyvųjų masalų porcijos ir, karšiams atėjus į tašką, šėryklėlių keitimo dinamika. Jei visa tai veikė tuomet, tai negi dabar išradinėsi dviratį?!

Nurioglinu su visu turtu iki savo Rumšiškių ir spindinčiomis akimis žvalgausi po akvatoriją. Visiškas štilis, vėjelis vos ne vos pakedena vandens paviršių, o totalios ramybės idilę kartas nuo karto nutraukia išnyranti karšio nugara ir stiprūs pakrantės mailių besivaikančių salačioų pliaukštelėjimai. Galvoje lengvai supasi mintis, kad viskas turėtų būti gerai. Galbūt driokstelsim šiandien 21+? Juk prastas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Taigi, puskibiris Champion Feed‘o su geromis dviem saujomis biskvito, šiek tiek braškinio aromatinio sirupo, o jaukui į pagalbą dar visa krūva gyvųjų masalų (trūklių, sliekų, iš šaldytuvo kameros ištrauktų musės lervų ir t.t.). Kitaip sakant, karšiai varyti Dievo į medį ar rašyti skundą Rumšiškių seniūnijai šiandien neturi jokio moralinio pagrindo, visi turėtų būti sotūs ir laimingi.

Tomis gražiomis nuotaikomis sėdu ant savo platformos daryti gerų darbų. Pirmoji žvejybinės šios dienos programos dalis – gyvųjų jauko komponentų gausus padavimas į tašką per pirmąją valandą. Kadangi šioje vietoje žvejojama jau trečią kartą paeiliui, distancija žinoma kone mintinai. Iš pradžių didesne šėrykla išsiunčiu kiek tvirčiau surištas jauko siuntas, o paskui pačiai žuviai iš apylinkių sukviesti formuoju jauko debesį. Į mano kvietimą užsukti į svečius pirmieji kaip visuomet atsiliepia sprindiniai pūgžliukai, delniniai karšiukai ir vienas kitas ešeriukas. Ką gi, viskas kaip iš vadovėlio, belieka sulaukti karšių atėjimo. Nuojauta, kad „kažkas ne taip“ kiekvieną žveją turbūt aplanko skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis. Įtarinėti save ir karšius pradėjau laikrodžius suskaičiavus pirmąsias dvi valandas. Žuvies aplink tikrai yra, akivaizdžiai matyti, kad ji vaikšto vandens paviršiuj. Tvarka, jei žuvis pakilusi nuo dugno, išpurtom jauką kone vandens paviršiuj ir priverčiam ją nusileisti žemyn. Pabandom, neveikia! Tada ateina metas kitoms dviem įkyrioms mintims – arba blogai pasirinkau tašką, arba perjaukinau žuvį, jei ji šiandien nusprendė nebūti tokia aktyvi. Kitaip sakant, po kelių nekibos valandų pradedam ieškoti problemos „kirminų“.

Pagaliau sulaukiu kultūringesnio kibimo / užkliuvimo už valo. Kertu, bet tuščiai, jokio kontakto su žuvimi nėra. Po to vėl pusvalandžiui ramu. Drastiškai sumažinu gyvųjų masalų porcijas, daugiau pakarpau musės lervų, kabinu mažiausias šėryklėles, bet niekas nesikeičia. Masalų kombinacijų karuselė taip pat visa prasukta. Ką užkabini ant kablio, tą patį randi ištraukęs (išskyrus tuos kartus, kai ant kablio pasikaria pūgžliukas). Niekas neliesta. Pasiilginu pavadėlį, užrišu mažesnį kabliuką, bet akivaizdu, kad problemos šaknys tikrai ne ten. Pagaliau šioks toks šviesos pliūpsnis – pakertu standartinį karšioką. Gal dabar „taškas užsikurs“? Greitomis užmetu meškerę atgal ir iškart kibimas! Pūgžlys ant kablio! Kaip tai gali būti? Jei karšių banda taške, smulkmei vietos nebeturėtų būti. Bet, pasirodo, yra. Tvarka, nurašysim tai „pirmam prašokančiam karšiokui“ ir sulauksim tikrojo karšių užėjimo. Taip ir laukiau sopančia nuo sėdėjimo ant platformos nugara.

Nugyvenau geras šešias žvejybos valandas pagavęs vos tris įskaitines galvas ir aiškiai grįžęs prie sokratiškojo „žinau, kad nieko nežinau“. Žūklei persiritus į antrą pusę, keliu prielaidą, kad žuvis šiandien neaktyvi, todėl mano nesaikingas jaukinimas gyvais masalais pridarė žalos. Ką daryti? Ogi patikrinti taško „šonus“. Galbūt žuvis smalsumo vedama sukiojasi aplink tašką, bet į jį neina dėl tenykštės anomalijos – į kalną suverstų masalų. Pridedu ir atimu po kelis metrus nuo pagrindinio klipso, bet niekas nesikeičia. Ir galiausia priartėja visos žvejybos vinis. Kiek sustiprėjęs vėjas atneša šiokį tokį lietų. Tolumoje dangus niaukstosi vis labiau, todėl pasakau sau, kad dar pasėdžiu pusvalanduką ir baigiu šias jaunojo Verterio kančias. Grįžtu į senąjį „klipsą“, kabinu patį mažiausią „windows‘iuką“ ir pirmąkart šiandien pakamšau jį gyvomis (o ne skandintomis / šaldytomis) musės lervomis. Iškart sulaukiu greitos atakos ir pakertu šiek tiek kultūringesnį karšį (~1,5 kg). Pakartojo procedūrą ir rezultatas vėl tas pats (5 minutės – 2 karšiai). Nejaugi prasidėjo vakarinis kibimas ir visas mano dienos darbas nenuėjo perniek? Tokiu džiaugsmu pagyvenu geras dvidešimt minučių, per kurias sugavau tris įskaitinius karšius, vieną įvariau į priekrantės lelijas. Po jų vėl staigiu kibimu grįžo pūgžliai. Gal iš inercijos nereikėjo įsijausti su gyvais masalais, kad taip staiga viskas pasibaigė? Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad šiandien į tašką žuvis normaliai nestojo, o visi kibimai buvo be aiškios logikos. Kitaip sakant, ir vėl „back to reality“. Prasėdėti pusdienį su šešiais karšiais ir sauja pūgžlių, jausmas dviprasmiškas. Dievo į medį negalima varyti, bet tiesiog norisi daugiau suprasti priežasčių ir pasekmių. Šiandien to padaryti man tikrai nepavyko… Dieną vainikuoja vietinė moteriškė, nusprendusi pakomentuoti mano mašinos statymo pasirinkimus. Gal ir ji nebūtų turėjusi man ko sakyti, jei būčiau sugavęs bent septynis…

zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams! 

Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!