Eksperimentai ir pamintijimai

Žinomas britų mokslininkas Džordžas Boksas (angl. George Box) kalbėdamas apie statistikos mokslo galimybes kažkada yra pasakęs, kad visi statistiniai modeliai yra klaidingi, tačiau kai kurie iš jų yra naudingi (angl. All models are wrong, but some are useful). Šį aforizmą labai nesunkiai galima pritaikyti mėgėjiškai žūklei. Nepriklausomų faktorių gausa ir vienokia ar kitokia jų sąveika paverčia žūklę nuolatiniu ir nesibaigiančiu eksperimentu, kuriuo kiekvienąsyk iš naujo yra verifikuojama žvejo patirtis ir jo sukauptos teorinės žinios. Turbūt ne vienam iš jūsų jau yra tekę įsitikinti, kaip žuvis, atrodytų visiškai identiškomis sąlygomis, skirtingai reaguoja į tuos pačius masalus ar jaukus, kaip dvejopos naudos atneša tie patys taktiniai sprendimai. Dėl šios priežasties neįmanoma tiksliai prognozuoti žūklės baigties, o žvejo profesionalumą kartais atliepia paprastos nuojautos implikuojami veiksmai.

Bendrasis algoritmas (ar bendroji logika), kuriuo būtų galima vadovautis bet kurioje žūklėje, yra dažniausia mudviejų su Ričardu diskusijos tema (turim tradiciją po žūklės susiskambinti ir aptarti taktinius klausimus). Aš visada kimbu į atlapus įrodinėdamas, kad nieko negalima daryti „automatu“, kad kiekvienas taktinis sprendimas privalo turėti savo logiką, kad jis turi būti įvertintas per priežasties ir pasekmės ryšio prizmę. Priešingu atveju, mano galva, žvejyba tebūtų paprasta atsitiktinumų virtinė, tereikėtų atsidurti vietoj ir laiku. Savo ruožtu Ričardo mąstymo kryptis labiau orientuota į galimų nekibos sprendimų paieškas, tų sprendimų variantų kaupimą ir „sukimą ratu“, pernelyg nesigilinant, kokia logika slypi po kiekvienu iš jų. Kitaip sakant, jo požiūriu iš pažiūros net visišką nesąmonę pateisina jos veiksmingumas, nesvarbu, ką darai, svarbu, kad tai veikia. Tenka pripažinti, kad operatyvus reagavimas į nekibą ir greitas sprendimų priėmimas dažnu atveju yra veiksmingesnis už lėtą ir ilgą dūmojimą apie tai, koks taktinis sprendimas būtų pats logiškiausias vienu ar kitu atveju. Čia tiktų dar vienas aforizmas – žūklėje laikas yra pinigai. Ypač varžybose akimirką pavėluotas sprendimas gali tapti skurdoko laimikio ir galutinio rezultato priežastimi. Žodžiu, pagrindiniai du jing ir jang poliai yra „ką daryti“ ir „kodėl daryti“. Visa ši ilga įvadinė teorinė tirada yra leitmotyvas kiek išsamiau paanalizuoti vieną iš pastarųjų mano žūklių. Prisipažinsiu, kad užvakar buvo kol kas sėkmingiausia mano šių metų žūklė. Iš viso skaitikliu priskaičiavau 21 įskaitinę žuvį. Žvejota tame pačiame Rumšiškių ruože nuo vidudienio iki aštuntos valandos vakaro. Jei būtų pavykę pagerinti realizaciją, iš viso būtų buvę 30+ sugautų karšių. Žuvį pavyko sėkmingai pritraukti į jaukinimo tašką ir gana reguliariai ją gaudyti.

Vis dėlto įdomesni ir daugiau pridėtinės vertės turi taktiniai sprendimai, šiuosyk nulėmę gana solidų dienos laimikį. Pirmosios žūklės valandos buvo įprastinės – po gausaus pirminio jaukinimo pirmiausia atsiliepė neaiškaus tipažo smulkmė (grundulas, pūgžliukai ir vienas kitas delninukas karšiukas). Pirmojo karšio sulaukiau gal įpusėjus trečiajai žūklės valandai. Prisipažinsiu, kad iki šiol aš buvau linkęs porcijuoti gyvąją jauko bazę, tačiau šįkart buvo padaryta išimtis. Karšių vaišėms buvau atsivežęs pakelį kasterio, 200 gramų trūklių, tris dėžutes sliekų ir gerą puslitrį musės lervų. Tendencingas ir nuoseklus gyvų masalų įtraukimas į jaukiminę bazę davė vaisių. Iš paties įvairiausio pobūdžio indikacijų buvo matyti, kad žuvis tikrai yra taške, tačiau paties kibimo reikėjo gana ilgai išlaukti. Tad pats metas iškelti klausimą, kodėl. Buvo akivaizdu, kad žuvis į tašką pradėjo aktyviau reaguoti, kai kiek lengvesne klasikine šėrykla (kad ji ilgiau sklęstų) formuodavau vadinamąjį jauko debesį. Gausiai prikimšta ir vos vos suspausta šėrykla visa savo turinį „atiduodavo“ jau vandens paviršiuje. Toks gyvųjų masalų „debesies“ efektas geriau pritraukia žuvį, bet, regis, ne visada išprovokuoja aktyviau ją kibti. Ieškant atsakymo į minėtąjį „kodėl“ būtų galima pasamprotauti, kad jauko iškritimas iš šėryklos viršutiniame vandens sluoksnyje labai išplečia jaukinamo taško diapazoną. Ypač kai gylis yra pakankamai didelis (mano atveju jis siekė 7+ metrus), šėryklos turinys nusileidžia kiek tolėliau nei pati šėrykla (ji leidžiasi kampu).

Viena iš teorinių feederinės žūklės prielaidų byloja, kad priversti žuvį aktyviau kibti galima padidinus konkurencines sąlygas taške. Jauko ir gyvosios jo bazės padavimas plačiu diapazonu, matyt, veikia priešinga kryptimi. Dėl šios priežasties nusprendžiau paėjėti „šiek tiek prieš srovę“ ir nepasiduoti klasikinei inercijai – atėjo karšis, duok daug „mėsos“ (juoba iki to žūklės momento tos mėsos buvo paduota daugiau nei pakankamai). Viename savo reportažų Stevas Ringeris yra minėjęs, kad „cage“ tipo šėryklos privilioja žuvį, o „windows“ – ją gaudo. Pastarosios, jo žodžiais tariant, paspendžia žuviai spąstus (sets a trap), paduodama gyvuosius masalus itin koncentruotai (dėl tos pačios konkurencijos padidinimo). Laikydamasis tokios logikos nusprendžiau užkabinti uždaro tipo „windows“ šėryklą ir prikimšti ją gan porcijuotai gyvų masalų. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Iškart sulaukiau išreikšto kibimo. Pakartoju tą patį – rezultatas tas pats (kibimai greiti ir koncentruoti). Greitomis bandydamas perprasti tokio efekto esmę, dar kartą prisiminiau tą patį Stevą Ringeris, kuris kažkada minėjo, kad dėl savo aerodinaminių savybių „windows“ tipo šėryklos labiau ištiesina valą metimo metu ir nusileidžia kiek tolėliau nei gaudant ta pačia distancija su klasikinio tipo šėryklomis. Plačiai paskleidę jauką prieš tai „debesimi“, dabar gi darome priešingai – vis labiau koncentruojame visą šėryklos turinį į vieną mažą tašką. Kibimui kiek apstojus, vėl sukau tą pačią karuselę – dvi trys klasikinės šėryklos „debesiui“ viršutiniame vandens sluoksnyje, o tada uždaro tipo „windows‘as“ su gyvaisiais karpiniais. Rezultatas bent jau šioje mano žūklėje visada buvo toks pat – trys keturi išreikšti ir greiti karšiniai kibimai. Tiesa, reikalus kiek sujaukdavo, jei virš taško atitrūkdavo žuvis. Tokiu atveju vėl grįždavau prie jauko padavimo plačiu diapazonu ir laukdavau pirmųjų indikacijų, kad žuvis grįžo.

Jokiu būdu nenoriu primetinėti kitiems visų šių savo įžvalgų. Moksle (kuriame tenka šiek tiek darbuotis) dažnu atveju yra vertingesnis naujų klausimų iškėlimas, o ne atsakymų į juos pateikimas. Francisas Beikonas kažkada yra pasakęs, kad tiesa yra laiko, o ne autoriteto duktė, todėl visa šios patirties ir įžvalgų pridėtinė vertė gali išryškėti tik ilguoju laikotarpiu. Žuvies elgsena, kaip jau nesyk buvo minėta, yra pats neaiškiausias kintamasis, todėl net ir šios mano taktikos negalima naudoti „automatu“. Svarbesnis yra pats veiksmo ir atoveiksmio logikos suvokimas (Ričardai, nepyk, kad vėl grįžtu prie to paties 😊). Regis, paprasta šėryklų keitimo dinamika šiuosyk buvo esminė, nulėmusi kiek didesnį nei įprastai laimikį. Priešingu atveju, matyt, būtų realesnis prašokančio karšio scenarijus. Be to, net ir apstojus kibimui, neapleido nuojauta, kad žuvis yra netoli taško, tereikia rasti loginį raktą jai išprovokuoti. Savaime suprantama, viskas galėjo pasisukti kitu keliu, jei būtų tekę taip gaudyti konkurencinėmis sąlygomis. Be to, ši dinamika, matyt, netinkama, kai yra gaudoma srovėje. Žodžiu, taktika suveikė tik šiomis sąlygomis. Joms pasikeitus, viską reikėtų pradėti iš naujo.

Šiam kartui tiek! Nesustokime eksperimentavę!

zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams! 

Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!