Susiruošęs negausią ekipuotę, jau antrą savaitgalį iš eilės traukiu sraunesnių Žemaitijos upelių link ieškoti margašonių upėtakių. Praėjusį savaitgalį dėl pernelyg aukšto vandens lygio, o gal ir dėl kiek vėsoko oro žvejybinė sėkmė mane aplenkė. Krintantys upelių vandenys ir slegiantis nevisavertiškumo jausmas per šias išeigines vėl išvijo mane prie vandens su naujomis ir didelėmis viltimis. Gal šįkart aš tuos slapukus pergudrausiu, o ne jie mane. Vos prašvitus sėdu į automobilį ir skuodžiu pas bičiulį, kurio margašonių medžioklės patirtis ir žinios yra pasiekusios kur kas didesnes aukštumas nei mano. Trumpai apsitarę, išsirenkame upelį ir po pusvalandžio kelyje pradedame kuistis po savo masalų dėžutes ir kulniuoti pirmųjų sraunumų link. Deja, bet upokšnis pasitinka mus aukštai pakelta galva (t. y. vandens lygiu) ir stipria srove. Beprasmybė truko geras 20 minučių, po kurių nusprendžiame grįžti į praėjusio savaitgalio vietas, tikėdamiesi, kad tenykštis vanduo bus ramesnis. Ta proga trumpi pietūs ir puodelis arbatos bendram vidiniam balansui palaikyti, o po jų iškart prie vandens ieškoti savo laimės. Optimizmo suteikia prieš akis atsiveriantys vaizdai – vanduo kur kas žemesnis nei jo būta prieš savaitę. Geras porą valandų, kaitaliodamas visus turimus masalus, prašukuoju visus upelio vingius, kampelius ir užkampius, bet rezultatas nulinis. Vienintelė paguoda – bičiulio žinia, kad jam po gana ilgų ieškojimų ir eksperimentų pavyko prikalbinti vieną sraunumų gražuolį. Po kelių akimirkų ir man nusišypso šiokia tokia sėkmė, nes sulaukiu pirmojo upėtakio išėjimo. Vedu vobleriuką palei vandenin įvirtusį beržą ir matau, kaip jį bando griebti iš pažiūros gana gražus upėtakis (~35-40 cm). Pagautas azarto dar keletą kartų metu ton pačion vieton, už ką esu apdovanojamas dar pora vangių „margio“ išėjimų iš šešėlio į saulės apšviestą plotą. O po to daryk, ką nori, visiškas ignoravimas. Kad ir kokį masalą bekabinčiau, kad ir ką bedaryčiau, esu priverstas nusileisti tauriojo upelio šeimininko valiai. Supratęs, kad nieko nepešiu, patraukiu toliau. Per likusias pusantros valandos sulaukiu vos vieno sprindinuko pasirodymo, todėl nusprendžiu, kad šiam kartui pakaks. Belieka tik spėlioti ir samprotauti, kad šiandien kortas galėjo sumaišyti pernelyg saulėtas oras. Po žiemos dar vangūs margieji ir taip privengiantys saulės apšviestų upelio ruožų, matyt, visai nenorėjo lįsti iš savo saugių slėptuvių.
P.S. Kad šis reportažas nebūtų pabaigtas visai minorine gaida, pasidalinu fotoakimirkomis iš ankstesnių upėtakių žvejybų! Su artėjančių pavasariu visus!








