P A G A L I A U ! ! !

Neįmanoma turbūt rasti tinkamesnio žodžio, kuris geriau perteiktų pirmosios pavasarinės atviro vandens sezono žūklės emocijas. Nors gyvenimas kai kam jau priskaičiavo beveik keturiasdešimt metų, tačiau kiekviena tokia žūklė po ilgesnio laiko tarpo (šiuo atveju po žiemos) kaskart užburia neapsakomu jausmu, tarsi žvejotum pirmą kartą apskritai. Vos tik darbų savaitė į pabaigą, iškart užgula mintys apie savaitgalio žygį prie vandens. Šiuosyk marias sutarėme šturmuoti dviese su Ričardu. Iš vakaro garbės ratas iki žūklės parduotuvės masalų, jaukų ir dar šio bei to, visos žvejybinės mantos suvertimas prie laukujų durų ir pernelyg dažnas dirsčiojimas į rytojaus sinoptikų prognozes. Ričardo Toyota į vieną Pavilnio kiemų įsuka lygiai pusę penkių. Valiūkiški pasisveikinimai/ pašūkaliojimai ir pirmyn. Mintis pabandyti laimę ties Kapitoniškėmis, todėl privalu pasiskubinti, kad pasisektų gauti bent vieną laisvesnį ruoželį prie vandens. Didelių vilčių nepuoselėjam, visgi dar ankstyvas pavasaris, tad būtų smagu, kad bent keletas paradinių žuveliokų teiktųsi pasisveikinti su mumis. Masalų arsenale šįsyk dominuoja musės lervos, dar šiek tiek pinkučių ir trūklių. Jaukai, bent jau mano, tai pats tikriausias likučių kratinys – šiek tiek akcijinio aktyvaus VDE, žiūpsnis geltono Champion Feed ir dar truputis Copros melasos. Ričardas savo ruožtu būsimus restorano klientus buvo pasiruošęs pavaišinti kur kas subtiliau. Pakeliui aptarę galimas ir negalimas šios dienos žūklės strategijas, galiausiai įsukam į visiems gerai žinomą keliuką ties Kapitoniškėms. Nors žvejų mašinų aikštelėje ne viena ir ne dvi, tačiau liekame maloniai nustebinti radę net dvi laisvas kranto proskynas. Suverčiam greitomis į vieną iš jų savo mantą, kad kam nors nekiltų pagundą užimtą ją anksčiau mūsų. Atvažiavome, galima sakyti, pačiu laiku, nes netrukus ėmė rinktis daugiau vietos ieškančių žvejų. Tad, jei būtume čia pasirodę pusvalandžiu vėliau, vietos būtų tekę ieškoti mums patiems. Pro didžiulius priekrantės akmenis sutįsę ir surentę savo pastolius galiausiai švystelime svarelius tolyn į marias ieškoti dugno anomalijų. Ričardas nusprendžia pasirinkti kone 80 metrų distanciją, na o aš, radęs kietesnio ir minkštesnio dugno sandūrą, su savo rite priskaičiuoju kiek virš šešiasdešimtis metrų. Nors abu susėdome petys petin, tačiau bene 20 metrų atstumas tarp taškų turėtų padėti išvengti nereikalingos konkurencijos. Pirminis pajaukinimas, pirmosios musės lervos ant kabliuko ir pirmyn į šviesią ateitį. Pirmasis pusvalandis, kaip ir buvo galima nuspėti, prabėgo ramiai belūkuriuojant. Didelės gyvybės nebuvo matyti ir aplink, vos vienas kitas žvejas staigesniu meškerės mostu signalizuodavo apie žuvų pasiteiravimus. Galiausiai pirmieji atsargūs linktelėjimai ir krantan su Ričardu pradedame parkuoti delninius karšiukus, plakius ir kuojas. Veiksni tik musės lerva. Be to, realizacijai pagerinti kiek pasitrumpiname pavadžius, mat, dėl žuvų atsargumo ir nejuokingos žvejybinės distancijos kibimo beveik nematyti. Tokios taktinės rokiruotės netrunka duoti rezultatų. Prabėgus pirmai valandai pajuntame, kad musės lervų akcijos baigėsi ir atėjo laikas trūkliams. Kabini ant kablio tik lervas – tyla, kabini trūklius – viršūnėlė atgyja. Kaitaliodami masalus prišnekinam ir po vieną įskaitinį karšioką (nors, tiesą sakant, ta įskaita labai ir labai ribinė). Prabėga dar viena valanda ir savo vertės nebetenka trūkliai, laikas grįžti prie musės lervų. Įsidienojus ir pakilus vėjui (kuris nemaloniai landžiojo po apykakles), bent jau mano taške ėmė dominuoti kuojos. Šiek tiek sausesnio jauko į šėryklą, dvi baltos lervos, metimas į tašką, trys minutės, kibimas ir delninė kuoja keliauja krantan. Priešingai nei Ričardas, aš šįkart vengiau masyvaus gyvų masalų padavimo į tašką (o Ričardas nuolat darbavosi žirklutėmis). Be to, bijodamas ankstyvo pavasario realijų, nepersistengiau naudodamas jauką apskritai. Kitaip sakant, gaudyta laikantis kiek skirtingos taktikos. Ar šiuos skirtumus atspindėjo galutinis rezultatas? Galima sakyti, kad taip. Ričardo darbo mėsininkystės sektoriuje patirtis išvirto papildomu penketu karšiukų / plakių siete (o pas mane daugiau kuojų). Būta momento, kai Ričardas triskart paeiliui buvo beprišnekinąs kažką rimtesnio, bet dievai šįkart buvo pernelyg rūstūs ir griežtai uždraudė šioms žuvims pasirodyti krante. Spėjome, kad tai galėjo būti kiek rimtesni dėdulės karšiai. Kažkokį kelmo brolį buvau pakabinęs ir aš, tačiau kontaktas su šia žuvimi buvo labai trumpas. Galimas daiktas, kad sumokėjome kainą už pernelyg mažus kabliukus (darbavomės 14 ir 16 nr kabliukais). Vis dėlto šiukštu nevalia skųstis. Sezono pradžios žūklės pavyko su kaupu – kibimų daug, gerų emocijų dar daugiau. Visos žuvys papozavusios sėkmingai iškeliavo namo, o mudu į savo šimtą kilometrų Vilniaus kaminų link. Smagu, labai smagu, labai labai smagu! Jau dabar nekantru laukti kitos žvejybos.

Su atėjusiu pavasariu visus!

Įamžintas šios žūklės akimirkas galite pažiūrėti mūsų susuktame trumpame vaizdo reportaže. Gero ir įdomaus žiūrėjimo!