Kažkuris iš protingųjų kažkada yra pasakęs, kad gyvenimas „dar į kalną“ tol, kol dar yra pirmų kartų. Nekuklu net ir sakyti, bet mes, ketvertas būsimų ir esamų keturiasdešimtmečių, išdidžiai pasivadinusių DI pasiūlytu karšių banditų (angl. Breambandits) vardu, pirmąkart gyvenime nusprendėme sudalyvauti bene masiškiausiose feederinės žūklės varžybose Lietuvoje. Negalima sakyti, kad toks mūsų sprendimas buvo spontaniškas. Kaip ten bebūtų, esame žvejų mėgėjų klubas, savo veiklą rimčiau vystantys bene ketvirtus metus. Kaip sakoma, judame po mažą žingsnelį į priekį, todėl palaipsnis dalyvavimas įvairiose sportinės žūklės varžybose yra būtina sąlyga klubui augti ir tobulėti. Nors Starfish‘o tandemas priklauso komercinių varžybų kategorijai, tačiau savo užmojais ir organizuotumu jis nė kiek nenusileidžia oficialųjį statusą turinčioms sportinės žūklės varžyboms. Tai, matyt, yra viena priežasčių, dėl kurios šios varžybos netruko išpopuliarėti ne tik Lietuvoje bet ir artimajame užsienyje ir šiemet skaičiuoja jau jubiliejinius dešimtus metus. Svarbus populiarumo dėmuo yra įdomus ir patrauklus varžybų pobūdis. Gaudymui dviese būtinas kitas žiūros taškas ir taktika – sustyguotas komandinis darbas, pagrįstas vienokia ar kitokia logika. Priešingu atveju vienos komandos nariai gali tiesiog trukdyti vienas kitam, o galutinis tokio veiksmų nekoordinavimo rezultatas virsti niekiniu. Prisipažinsime, kadangi dalyvavome tandemo tipo varžybose pirmą kartą, mums visa tai kol kas dar nearti dirvonai. Vertinome tai labiau kaip galimybę sukaupti naujos ir naudingos patirties.
Galimybių rinkti ir gludinti savo turimas žinias šįkart buvo daugiau nei pakankamai. Laiko įrodyti kažką sau ir kitiems buvo keturios dienos – sakytume ištisa žvejybinė odisėja. Retam mūsų pasitaiko alternatyvų (turbūt ir noro) žvejoti keturias dienas paeiliui, tačiau šįkart tai buvo vieną sąlygų pretenduoti į aukštesnius rezultatus. Pačios varžybos suplanuotos savaitgalio dienomis, o ketvirtadienis ir penktadienis buvo skirti oficialioms treniruotėms. Tarp tos masės žvejų, jau ketvirtadienį atskuodusių prie vienos iš Nemuno deltos atšakų, atsidūrė ir mūsų naujokų kvartetas, pasidalinęs į dvi komandas. Pirmasis dvejetas – Evaldas ir Ričardas, antrasis – Giedrius ir Ernestas. Kadangi vilniškiams ir kauniškiams iki žemupio kelias tolimas, iš namų pajudame gana anksti. Mintis treniruotis varžybinėmis valandomis, kad kuo labiau perprastume paros meto realijas. Jokia ne paslaptis, kad ankstyvą rytą ir vėlyvą pavakarį žuvų aktyvumas ir lokacija dažnai yra visai kita nei vidudienį, todėl racionalu maksimaliai taikytis prie varžybinio laiko sąlygų. Pakeliui Ernestas mums visiems prikrauna savo senolį visureigį dėžėmis ir kibirais masalų. Visgi žvejosime keturias dienas, todėl neįmanoma nuspėti, kokie jaukai ir masalai bus veiksmingiausi visų jų metu. Jausmas su niekuo nepalyginamas, kai į gana erdvius ir talpius automobilius vos ne vos pavyksta sutalpinti visą mantą – dėžes jaukų, dėklus meškerių, rūbų, maisto ir visokios kitokios mantos.
Prie vandens ketvirtadienį atsidūrėme gerokai priešpiet. Didesnių kamščių kelyje nepasitaikė, tad visi atvykome suplanuotu laiku. Greiti rankų paspaudimai susitikus klubo bičiulius, masalų dalybos ir nekantrus trypčiojimas norint greičiau keliauti į priskirtus treniruočių sektorius. Pagal numatytą planą mudviem su Ričardu priskirtas sektorius beveik pačiame trečiosios krantinės gale (prie užkardos), o Giedriui ir Ernestui priskirta treniruotis antrosios krantinės pradžioje. Vos atvykusius į savo ruožą mus pasitinka vis didėjantis atvažiuojančių automobilių šurmulys. Dalyvavimas šiose tandemo varžybose kai kam yra virtęs nuolatine tradicija, kone švente, kurioje sutinkami seni pažįstami ir bičiuliai. Šitą atmosferą buvo nesunku pajausti ir mums naujokams. Tiesa, pradinį didžiulį entuziazmą ne juokais sudrumstė oro sąlygos. Vos pradėjome ruoštis mantą pirmajai treniruočių sesijai, užklupo nejuokingas lietus, lydimas gana stiprių vėjo gūsių. Net ir turimos apsaugos priemonės nuo intensyvaus lietaus negelbėjo, todėl abu susigūžę ant platformų vylėmės, kad pavyks išvengti peršalimo. Deja, aukštųjų valios būta kitokios. Jau pirmos dienos pavakarę Ričardas užsiminė apie „kimbančią“ slogą. Prie nuotaikos prašviesėjimo neprisidėjo ir pirmosios treniruotės rezultatai. Sulaukėme vos dviejų išreikštų kibimų, kuriuos realizuoti nepavyko. Matyt, turėta reikalo su vis dažniau Skirvytėje pasitaikančiais laukiniais karpiais, vadinamaisiais sazanais, prieš kuriuos argumentų su 0,12 mm pavadėliu sunku rasti. Vos po akimirkos pakirtęs žuvį aiškiai jauti, kad ji netrunka netrukdoma iškeliauti savais keliais. Visas kitas mūsų tos dienos laimikis – krūva smulkmės, kurią bene lengviausia buvo prikalbinti keletu musės lervų ant kablio. Ne ką geriau sekėsi ir antrajam mūsų duetui. Nosį kiek aukščiau laikyti galėjo vienintelis Ernestas, tuo pačiu kuokšteliu musės lervų sugebėjęs prikalbinti solidų karšį (iš akies ~2kg+). Gana kuklus pirmosios dienos rezultatas, suprantama, tapo pagrindine mūsų pirmojo vakaro diskusijų tema. Įsikūrėme Rusnės miestelyje, jaukiame ir pakankamai erdviame namuke. Po žvejybos greita vakarienė vietiniame restorane, o po to dūmojimas prie stalo namie apie tai, kokios taktikos laikysimės rytoj. Išvados paprastos ir nieko nebestebinančios – receptūrų pagrindas Champion Feed‘o jaukai, tinkamų distancijų kiekviename ruože atranka ir masalų sukimas karusele, ieškant pagrindinio X faktoriaus.
Antroji treniruočių atnešė šiek tiek daugiau pozityvo, tačiau esminio rakto rasti nepavyko. Vėl dominavo smulkmė, tarp kurios mudviem su Ričardu įsimaišė po vieną solidų karšį ir netyčiukas gražus starkis. Tokią žuvį mes pavadinome „prašokančia“ ir akivaizdžiai nestojančia į mūsų jaukinamus taškus. Vadinasi, kažką darome negerai. Maža to, vis labai pradėjo šlyti Ričardo sveikata – užgulė nosis ir gerklė, pakilo temperatūra. Pradinis entuziazmas pradėjo plaikstytis it dūmai vėjyje. Vienintelė paguoda ta, kad ir kitos komandos, išskyrus keletą, nedemonstravo stebuklų. Matyt, prie tokių realijų prisidėjo bendras žuvies neaktyvumas ir galbūt mažesnė nei įprastai koncentracija. Be to, įtarimų kėlė labai lėta ir silpna Skirvytės tėkmė. Gaudyti artimoje distancijoje vietomis buvo galima net su 60g šėryklėle. Nors pastaraisiais metais buvau retas svečias žemupyje, tačiau kiek mena mano atmintis, ypač rudeniop, čia dažnąsyk nebuvo galima apsieiti be 100g ir daugiau sveriančių šėryklėlių. Sena tiesa, kad srovės intensyvumas koreliuoja su žuvies aktyvumu – didesnė srovė priverčia žuvį aktyviau judėti, eikvoti savo energiją ir todėl aktyviau maitintis (kol žuvies metabolizmas nėra perėjęs į šaltojo sezono lygį). Giedrius su Ernestu, antrąją dieną treniravęsi trečiojoje krantinėje, pagerino pirmos dienos rezultatą, tačiau džiugia nuotaika taip pat nespinduliavo. Giedriaus pagauti trys karšiokai, o Ernestui labiau sekėsi tempu gaudyti kuojas. Darbas su smulkme, kaip ten bebūtų, turėtų būti vertinamas kaip viena taktikų, jei karšių jaukinamuose taškuose visai nepasirodytų. Žodžiu, peno apmąstymams ir po antros dienos tikrai netrūko. Paruošti jaukai, regis, veikia be priekaištų, tačiau mūsų daromos esminės klaidos neleidžia suvaldyti gaudomoje akvatorijoje esančios žuvies.
Na ir pagaliau išaušo pirmosios varžybų dienos rytas. Ties antrosios krantinės viduriu aštuntą valandą ryto susirinko bene du šimtai žvejų. Vaizdas įspūdingas – tokia masė žmonių nejučia priverčia kiekvieną pasitempti ir pasijausti esant didžiulio renginio dalimi. Greitos ir linksmos šnekos su pažįstamais kolegomis, rytinė arbata, registracija ir galiausiai burtų traukimas. Mudu su Ričardu ištraukiame H2 sektorių, esantį trečiojoje krantinėje, galiniame jos ruože, kiek atokiau nuo mūsų vietos, kurioje treniravomės pirmąją dieną. Giedrius su Ernestu liko antrojoje krantinėje (ačiū Dievui mūsų komandos neatsidūrė greta). Mūsiškis duetas pasirinko dvejopą taktiką – aš darbuojuosi artimoje distancijoje tikėdamasis sazano, o Ričardas (iš vakaro prigėręs vaistų nuo temperatūros) keliauja į tolimą tašką ieškoti karšių. Srovė, bent jau mūsų ruože stipresnė, tad ūpas kiek didesnis. Vėlgi, klaida, matyt, buvo vienam iš mūsų koncentruotis į karpius. Gana greitai sulaukęs pirmojo jų kibimo, supratau, kad ir vėl iš esmės nieko negaliu jiems padaryti. Trumpa kova, nutrauktas pavadėlis, o pastorinus jį iki nepadoraus 0,16 storio – tuščias ir ilgas laukimas. Visai kiti reikalai prasidėjo Ričardo distancijoje – masalų karuselės sukimas ratu davė rezultatų. Nors pirmieji karšiai atitrūko visai pakojui, tačiau gana greitai pavyko prišnekinti penkis karšius. Pataikėm laiką ir vietą, o pasirinkti jaukai ir masalai, akivaizdu, bent jau kurį laiką reikalo negadino. Tiesa, geram pusvalandžiui pasirodę, karšiai pasitraukė. Iš tuščio nuobodulio nusprendžiau pereiti prie smulkmės gaudymo (keliauti į Ričardo distanciją ir jam trukdyti būtų nelogiška). Tiesa, po sėkmingesnio mūsų starto atkuto ir kaimynai, o mūsų pradinis pranašumas pradėjo greitai tirpti. Paskutinės varžybų valandos išties buvo sunkios. Aš vos ne vos rankiojau bevertę smulkmę, o Ričardas kantriai laukė sugrįžtančių karšių. Jautėme, kad tikrai neliksime zonoje paskutiniai, tačiau dar reikėtų bent keleto rimtesnių žuvų, kad būtų galima pretenduoti į dar aukštesnę vietą. Tokia galimybė buvo, mat, savo artimoje distancijoje ant vienos raudonos musės lervos sulaukiu kieto kibimo. Pakirtęs jaučiu, kad aname gale rimtas priešininkas (bet ne karpis, kadangi nejuda „šonu“). Adrenalinas neapsakomas. Žuvis įremia šėryklą į artimąjį šlaitą, po to šiek tiek trūkteli valą ir atitrūksta. Rankos dreba, o viltis atsidurti tarp zonos pirmeivių akimirksniu subliūkšta. Po svėrimo paaiškėja, kad sėkmingai ištraukę visas pakirstas žuvis, būtume kone laimėję zoną. Žinoma, taip suponuoti iš esmės nėra objektyvu, kadangi ta pati problema (neištrauktos žuvys) kamavo ne tik mus. Kitaip sakant, „kas būtų, jeigu būtų“ yra pernelyg spekuliatyvus argumentas, negalintis tapti išankstinių prielaidų pagrindu. Nors vargo ir nervų būta daug, bet po svėrimo liekame šešti savo zonoje (sugaudyta bene 7 kg žuvų). Dar džiugesnė žinia atkeliauja iš Giedriaus ir Ernesto, kuriems pavyko pagauti 10 kg (pagrindas karšiai) ir įsitaisyti net trečioje savo zonos vietoje. Kaip naujokams, toks startas daugiau nei puikus – visgi čia susirinkę dauguma geriausių šalies žvejų sportininkų, kuriems „įkąsti į kulną“ nėra taip paprasta.
Po pirmosios dienos rezultatų guvesni mūsų balsai buvo ir vakare ir drąsesnės buvo mintys apie rytojų. Regis, pasidarė kiek aiškiau ir taktika pasiteisino (be minėtųjų klaidų), tačiau tikroji teisybės valanda išauš rytoj. Jei pasirinkti taktiniai sprendimai veiks ir rytoj, jau nebegalėsime būti teisiami. Deja, aukščiausieji dievai iš tokio mūsų laikino pasitikėjimo savimi buvo linkę pasišaipyti. Antrąją varžybų dieną mudviejų duetas atsidūrė antrosios betoninės krantinės gale (D6 sektorius), o Ernestas ir Giedrius kėlėsi į trečiąją. Jau po pirmųjų žūklės valandų ėmė kirbėti įkyri ir erzinanti mintis, kad šiandien viskas kitaip. Dirbame pagal panašų planą, tačiau kaimynai dešinėje štampuoja karšius, o mes lūkuriuojame ir guodžiamės vien tik smulkme. Galiausiai Ričardui pavyksta iš tolimesnės distancijos prikalbinti du puskaršiukus, tačiau kaimynai mūsų jau seniai toli ir nebepavejami. Maža naudos šįkart iš mano artimos distancijos. Galiausiai, kad neliktume visai pliki ir basi, pradedame „štampuoti“ smulkmę. Vėlgi daugiausia baltų žuveliokų galima buvo rinkti musės lervomis. Spėtina, kad tinkamai neįvertinome srovės veiksnio – artimame taške jos beveik nebuvo jausti. Užuot kreipę dėmesį į dugno anomalijas ir perkritimus, regis, turėjome paisyti srovės ir abu stumtelėti savo taškus tolyn antrojo upės kranto link. Bet visa tai tik spėlionės. Vargais ne galais surinkę 4 kg žuvies liekame 9 zonoje (galutinėje įskaitoje 52-i). Sunkiau antrąją dieną sekėsi ir kitam mūsų duetui – Giedrius su Ernestu liko 7-ti (galutinėje įskaitoje 33-i). Džiugu už kolegas, kitų klubų bičiulius, kurie tokiomis pačiomis sąlygomis sugebėjo pergudrauti žuvį ir pasiekti kur kas solidesnius rezultatus. Kaip sakoma, nugalėtojai neteisiami, o tokių varžybų metu sukaupta patirtis priverčia permąstyti net kartais savaime suprantamais atrodančius dalykus.
Kad kiek prastesni antrosios varžybų dienos rezultatai neužgožtų visko, reikia pasakyti, kad mūsų jaunučio klubo pasiekti rezultatai yra tikrai geri. Atsidurti galutinėje lentelėje ties viduriu ir kiek aukščiau mūsų abiem komandoms yra puikus pasiekimas. Visgi gaudyta kartu su garsiausiais ir žinomiausiais šalies vardais ir išties sunkiomis ir greitai besikeičiančiomis sąlygomis. Ne paskutinis vaidmuo atiteko ir sėkmės veiksniui. Šalia mūsų antrąją dieną gaudę Klaipėdos klubo sportininkai uždavė aukštą ir sunkiai kitiems pasiekiamą tempą (jie mūsų zonoje buvo pirmi), tačiau pirmąją varžybų dieną, jų pačių teigimu, jie savo zonoje buvo paskutiniai. Tokie kontrastai tik dar kartą įrodo, kokia neprognozuojama gali būti sportinė žūklė, o žvejo sportininko kompetenciją, visų pirma, atliepia talentas greitai prisitaikyti ir dar greičiau reaguoti į kintančias žūklės sąlygas. Jokios žvejybos „automatu“ (išskyrus nebent kelias žuvies aktyvumo valandas) čia negali būti iš principo, privalu nuolat intensyviai mąstyti ir ieškoti tam momentui tinkamiausių sprendimų. Starfisho tandemas šiemet – buvo puiki galimybė šiuos įgūdžius lavinti. Už tai nuoširdus ačiū šių varžybų organizatoriams viso mūsų klubo vardu.
Belieka pasveikinti varžybų nugalėtojus, pasidžiaugti jų pasiekimais ir parodytu pavyzdžiu kitiems. Visą kelią grįždami namo aptarėme padarytas klaidas, kurių šiukštu nebūtų galima kartoti ateityje. Peno kitokioms mintis davė staiga sustreikavęs automobilio generatorius (ačiū Dievui pavyko parvažiuoti iki namų) ir dabar jau mano sukilusi temperatūra (matyt, nuo perkaitimo saulėje). Pabaigai reikia pasakyti, kad keturių dienų intensyvios žūklės maratonas kainuoja nemažai protinių ir fizinių jėgų. Nors ir šypsodamiesi, vis dėlto jautėme vis labiau ryškėjantį nuovargį. Tenedrįsta kas nors nevadinti tokios žūklės sportu. Įvairiausių faktorių ir kintamųjų gausa šis sportas veikiausiai lenkia daug tradicinių sporto šakų, o pasiekus aukštą profesionalumo lygį sėkmės veiksnio įtaka sumažėja iki minimumo. Tad pailsėsim, pasveiksim, atgausim jėgas, permąstysim šimtą ir vieną kartą padarytas klaidas ir vėl susitiksim kitąmet tandemo varžybose. Kitaip sakant, nuo banditų neapsisaugosite! 😊
Iki kitų kartų!
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!
Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!






































