Nors prabėgo vos viena savaitėlė nuo ištisos žvejybinės odisėjos (turiu omeny Starfish‘o tandemo varžybas) ir rodėsi, kad reikės kurį laiką atostogų nuo žvejybos, tačiau viena graži sekmadienio popietė ėmė ir užkrėtė nEVALDOmu virusu. Prisipažinsiu, kad paskutinės savaitgalio dienos rytą keldamas koją iš lovos nė negvildenau minties apie lėkimą prie vandens. Tektoniniai lūžiai žvejo sąmonėje paprastai įvyksta nejučia – pakankama kuriam nors iš klubo bičiulių pasidalinti kokia nuogirda nuo marių krantų, neatsakingai atsiųsti nuotrauką su į objektyvą netelpančia žuvimi ir vidinis variklis kaipmat užsikuria. Taip nutiko ir šįkart. Pusdieniui išleidęs savo brangiausiąją miestan su drauge pasižmonėti po „Sostinės dienas“, pats su mažąją savo Elze pradėjau regzti planus, kaip čia pakeliui iš vaikų žaidimo aikštelės prasukus pro žūklės reikmenų parduotuvę masalų. Elzė tam labai neprieštaravo, todėl po greitos ekskursijos automobiliu po Liepkalnį aš jau plačia šypsena įsėdu į automobilį nešinas maišeliu su musės lervomis, sliekais ir trūkliais.
Dabar kitas klausimas – kur važiuoti? Būta kalbų, kad šiokio tokio judesio esama Darsūniškyje. Tokį pasirinkimą sau argumentuoju tuo, kad šiame marių ruože gali būti bent šiokia tokia srovė, todėl, kai už lango baisi tvankuma ir karštis, tikėtina, žuvis ten gali būti šiek tiek aktyvesnė. Galop sulaukiu iš miesto sugrįžtančios žmonos ir gerokai po vidudienio (~14:30) išjudu iš Vilniaus. Žvejybinė sesija šįkart trumputė, kadangi, kaip ne kaip, rudeniop dienos ima trumpėti. Būtų puiku, jei pavyktų pasėdėti iki kokios aštuntos (taigi, visa žvejybinė sesija – nepilnos keturios valandos). Taupydamas laiką, jaukus jau buvau susiruošęs iš anksto (sumaišiau Champion Feed‘o asorti, patamsinęs jį šiek tiek dažais). Be to, tie patys laiko sumetimai buvo dar vienas argumentas Darsūniškio naudai, kadangi, radus vietos, nereikia toli tįsti mantos bei ręsti pedaną.
Vos tik pasuku nuo pagrindinio kelio visiems gerai žinomu žvyrkeliu, pirmas nieko gero nerodantis ženklas. Žvejų automobilių – vos du. Vietos – kiek nori ir kur nori. Ką gi – pats norėjau laisvės ir patogumo! Sustoju ties ruoželiu, kuriame nesyk žvejota vėlyvą rudenį. Nors ties Darsūniškio pylimu yra kur kas erdvesnių ir platesnių vietų, bet man patinka jaukios ir nedidelės proskynos, kuriose gali pats sau vienas įsikurti ir niekieno netrukdomas žvejoti. Šiuo požiūriu, galima sakyti, esu intravertas.
Kadangi viskas netoli – netrunku susinešti ir susiręsti savo mantą. Laiko nedaug, todėl sukuosi spėriai. Paskutinis jauko sudrėkinimas, masalų praplovimas ir čiumpu į rankas skanavimo švinelį. Nors gal kiek ir ankstoka šiam metui, bet pasirenku jau gana gilų priekrantės ruožą. Už gerų trisdešimties metrų randu vagos šlaitą, nusėtą kriauklių ir akmenukų. Prieš jį šiek tiek minkštesnio dugno atkarpa, ties kuria ir „klipsuojuosi“. Penkios masyvios jaukinimo šėryklos su nedidele porcija gyvų masalų startui ir 16:20 pirmas metimas su kabliuku. Prabėga penkiolika minučių ir pirmas išreikštas kibimas (specialiai užfiksavau laiką, matysite nuotraukose). Kad ir nedidelis, bet liaunu kotu traukiamas puskaršiukas (~300 g) nuteikia visai smagiai. Suveikia Kauno marių klasika – kelios musės lervos su trūkliais. Buvau pagalvojęs, kad reikalai išjudės ir suksis greita karusele (kitaip sakant, bus šokama dar vienas puskaršių polka), tačiau tokios mano mintys buvo kiek per daug optimistinės. Išties, baisinė tvankuma ir dėl jos sumažėjęs deguonies kiekis vandenyje negali neturėti įtakos. Buvo aiškiai matyti, kad žuvies judėjimas minimalus. Vandens paviršiuje, neskaitant mailiaus po kojomis, vos kartkartėmis pasirodydavo kokia gyvybė. Kai žuvis nejuda, jokių pasaulio stebuklų neprigalvosi.
Reikalai pasitaisė po geros valandos (apie šešias), kai saulė pamažu pradėjo artėti prie miškų keteros. Per visą tą laiką į šėryklą pakimšdavau tai vienų, tai kitų gyvųjų ingredientų, todėl galop tai pradėjo duoti vaisių. Nors ir ne super aktyviai, bet į eilę atsistojo ir pradėjo kabaliotis tie patys puskaršiokai. Sušmėžavo viltis, kad galbūt tarp jų pasitaikys vienas kitas įskaitinis karšis, tačiau ši viltis ir liko viltimi. Tiesą pasakius, net nežinau ką galėčiau pasakyti naudingo apie šią žvejybą – viskas pernelyg įprasta ir sena. Viena musės lerva ir trys keturi trūkliai ant kablio, trys ar keturios minutės laukimo ir puskaršiukas ant kablio. Jokios kitos žuvies per visą žvejybą aš taip ir nepamačiau. Sakytume, sportiška žūklė, tačiau visada norisi kažko rimtesnio. Prabėgus antrajai žūklės valandai, atsirado nuojauta, kad nieko kito šiandien aš neturėčiau tikėtis. Be to, kiek bylojo kolegų pasidalinta informacija, panašios realijos dabar yra visur – mariose kabaliojasi vidutinio dydžio karšiukai, o dičkiai pasitaiko gana retai. Ar verta buvo dėl to sukti šimtą kilometrų į vieną pusę? Manau, kad taip! Nors sesija buvo itin trumputė (baigiau žvejoti aštuntą valandą vakaro), tačiau aiškiai pajutau, kad per tą laiką pavyko į tašką „pasistatyti“ ir reguliariai gaudyti kad ir neįskaitinę žuvį. Vadinasi, viskas buvo padaryta tinkamai. Kai saulę nusinešė horizonto miškai, dingo ir kibimas (kaip sakoma, „kaip ranka nuėmė“) – iškalbingas ir labai iliustratyvus šios dienos žūklės momentas. Galbūt panaktinėjus būtų pasirodžiusi ir didesnė žuvis, bet šiuokart tokio plano mano neturėta. Nors summa summarum visas šis mano išlėkimas prie vandens galiausiai išėjo apie nieką, tačiau kaupiant patirtį ir tokios žūklės (tokiomis sąlygomis) ilguoju laikotarpiu atneša pridėtinės vertės. Kitaip sakant, patirties ir žinių niekada nebus per daug.
Iki kitų kartų!
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!
Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!















