Sekmadienio rytas, puodelis juodos kavos ir minčių raizgalynė apie vakarykštį (šeštadieninį) žvejybinį išlikimą prie vandens. Nesinori kaskart skambėti banaliai ir nuspėjamai, kartoti visus pasiruošimo žūklei etapus, momentus ir prielaidas, vyravusias ir nevyravusias nuotaikas, trumpai ir drūtai sakant – daugžodžiauti. Dėmesio centre tebūnie tik akcentai, tik įsimintinos detalės ir smulkmenos. Galbūt jau atkreipėte dėmesį, kad mudu su Simonu itin linkstame į teorinius požvejybinius galvojimus ir apgalvojimus, pamažu įgyjančius vis stipresnę inerciją. Žiū, prabėgs metai ar keleri ir galbūt pradės ryškėti mūsų klubo feederinės mokyklos kontūrai (juk pasvajoti niekas nedraudžia).
Žvejybinis šeštadienis buvo toks, kad sveiko proto turintis žmogus būtų nekišęs nosies iš namų. Kadangi aš į galvočius nepretenduoju, kiekvieną atsiradusią akimirką nesigręžiodamas atgal lekiu prie vandens. Nesvarbu, ar lietus merkia, ar vėjas uraganinis, ar jokių žinių apie žuvies aktyvumą. Esmė – dozė vidiniam kirminui nuraminti ir nuo darbų apsunkusiai galvai pravalyti. Šįsyk jokio kėlimosi ankstyvais paryčiais. Kad žvejybą teiktų malonumą net ir baisiomis meteorologinėmis sąlygomis, visų pirma, reikia išsimiegoti po sunkios ir intensyvios darbų savaitės. Susikrovęs visą savo mantą, iš namų Kauno marių link išjudu kiek po dešimtos.
Jei sinoptikai prognozuoja pragaištingą lietų, patarčiau bagažinėje rasti vietos papildomai porai sausų ir šiltų rūbų. Kai permirksta pirmieji ir ima krėsti lengvas šaltukas, šoki į kitus drabužius ir dar pagyveni prie vandens geras porą valandų. Būtinai termosas su karšta arbata – ne tik pačiam kūnui sušilti, bet ir elementariai rankoms pasišildyti. Prisipažinsiu, planuodamas atsaką orų negandai – kone visą dieną merkiančiam lietui – pirmąkart iš sandėliuko kertės išsitraukiau žvejybinį skėtį. Nerimavau, ar didesni vėjo gūsiai jo nesuplėšys, bet, laimei, nieko panašaus nenutiko. Turiu pasakyti, kad ši mano pirmąkart panaudota senovė tikrai pasiteisino. Nemirksti pats, nereikia slėpti nuo lietaus jauko dubenėlio, be to, tai papildoma apsauga ir masalams. Vienintelis trūkumas – nepatogu iš po skėčio užmesti meškerę, tad atkreipsiu dėmesį, kad skėtį prie platformos geriau tvirtinti taip, kad didžioji jo dalis dengtų „priešingą ranką“ nei ta, su kuria užmetinėjate – mano atveju kairiąją (skėtį pritvirtinau greta stalo). Svarbi ir skėčio pozicija vėjo krypties atžvilgiu – kuo daugiau skėtis uždengia ploto priešpriešine vėjui kryptimi, tuo „sausiau“ sėdi.
Vietoje atsidūriau lygiai vidurdienį, o po visų pasiruošimų pirmąsyk švystelėjau meškerę su masalu pusę pirmos. Žuviai buvo suruošti tradiciniai pietūs – kasteris, musės lervos, pinkutės, trūkliai ir sliekai (pastarųjų nepanaudojau). Jaukas tamsus – Champion Feed ir VDE mišinys. Kitaip sakant, rinktis tikrai buvo iš ko. Startuoju nuo artimos distancijos (~40 metrų), kur randu lengvą parandėlę su ryškėjančia tarka. Kadangi nežinia, ar žuvis aktyvi, startiniam jaukinimui tik saujelė kasterio, o pradėjus žvejoti dar šiek tiek itin susmulkintų karpinių. Jei žuvies nedaug ir ji neaktyvi, neapdairūs mostai gali kaipmat sugadinti visą reikalą. Pragyvenu artimajame taške kone valandą – nė krust. Ką gi, keliamės į tolimąjį tašką – 56 metrus (ten taip pat šiokia tokia parandė ir 9-10 metrų gylio). Panašios atsargios pradinės jauko siuntos ir ta pati prasukama masalų karuselė ant kablio. Tiesa, darbuojuosi tik su „langinyčiomis“ (juoko dėlei taip pavadinkime „windowsus“ :D), kadangi su kitomis šėryklomis sunku pataikyti į tašką dėl stipraus šoninio vėjo. Dar vienas „ką gi“ ir dar viena tuščia valanda. Nepataikiau pasirinkti distancijas? Žuvies čia nėra? Padarytos kritinės klaidos?
Nervams įsitempus iki įkyrios ribos, švysteliu deeperio akį akvatorijai patikrinti. Bent jau artimajam taške – nė gyvos dvasios. Dar vienas „ką gi“ ir sėdžiu sukumpęs nuo apsunkusių savo minčių. Mauti į dar tolimesnę distanciją? Bet tokiomis sąlygomis tiesiog daužysiu Dievui į langus ir nebus jokios prasmės. Tai ką daryti? Nusprendžiu tiesiog sėdėti ir laukti.
Šis laukimas truko maždaug iki ketvirtos popiet. Tada Neptūnas tiesiog mostelėjo burtų lazdele ir visi spėliojimai apie galbūt neadekvatų gyvųjų masalų naudojimą, jauko receptūrą, sistemos smulkumą-grubumą išnyko kaip dūmas neblaškomas vėjo. Greitai ir aiškiai supratau, kad atėjo karšiai. Kibimai išreikšti ir gana greiti, indikuojantys, kad žuvis aktyviai maitinasi. Klausimas, kuri ji buvo visą ankstesnį laiką? Per likusias šviesos valandas surenku dešimt galvų (7 iš jų įskaitinės) ir vieną nuleidžiu virš taško. Be to, ir lietus tuo laiku aptyksta. Visi patenkinti ir laimingi, o visos įsikalbėtos mintys – be jokio rimtesnio pagrindo.
Belieka pačiai pabaigai tradiciškai pasvaičioti apie galimas tokios žūklės eigos priežastis. Manyčiau, kad rudeniop / žiemop atvėsus vandeniui, žuvies suaktyvėjimo laikas yra trumpesnis ir labiau išreikštas. Sulėtėjus žuvies metabolizmui – poreikiui maitintis ir automatiškai mažiau eikvoti energijos, ji elementariai nejuda ir lieka savo dieninėse lokacijose. Jei jų nepasieki žvejodamas, tai ir krapštai nosį. Kas kita, jei ir dienos metu mėtai joms „ant galvų“ (randi, kur jos laikosi dienos metu). Šiltuoju metu laiku „užkurti“ taškus dažnai pavyksta ne tik rytinio ar vakarinio žuvies suaktyvėjimo valandomis, o dabar – ištisos tuščios valandos be jokių gyvybės ženklų, net smulkės, kuri paprastai pati pirmoji atsiliepia nekibos atveju, nematyti. Tad tenka dar kartą pakartoti – privalu, visų pirma, tiksliai įvertinti pačias bendriausias žūklės sąlygas – kur žuvis laikosi, kuriuo paros metu (ir kokiomis meteorologinėmis sąlygomis) ji suaktyvėja, kuriomis kryptimis migruoja. Tik atsakius į šiuos klausimus, galima šlifuoti ir koreguoti taktinio lygmens pasirinkimus. Suprantu, kad tampu vis labiau priklausomas nuo šio teorinio naratyvo, tačiau pačios bendrosios žuvies elgsenos supratimas, spėčiau, yra kur kas svarbesnis raktas į sėkmingą žūklę nei visi mikrolygmens taktiniai niuansai. Kaip visada, niekam nieko neperšu, o kviečiu diskutuoti.
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
