Praeito savaitgalio planuose buvo numatyta ramybė. Ledas jau nelipamas, o kur vanduo atviras, jo dar turi būti ir priekrantėse. Bet… Žvejai nebūtų žvejai, jei atviro vandens sezono nepradėtų kad ir sėdėdami ant ledo. Be to, paneigta visa ilgametė patirtis ir sukauptos žinios, kad, nuėjus ledui, prie Kauno marių ar Nemuno dvi savaites nėra ko rodytis – klubo bičiuliams žuvis kibo kaip pasiutusi. Tai neatlaikiau ir aš… Tiesa, ką tespėjau pasiruošti – tai Ažūklėj ant ričių susivynioti naujus valus. Senieji valai jau buvo pagyvenę ir žvejyboje, spaudžiant minusinei temperatūrai, buvo galutinai pribaigti. Dėl visa ko buvau pasiėmęs peikeną priekrantės ledams išsistumdyti, bet, užbėgdamas už akių, galiu pasakyti, kad jos tikrai neprireikė.
Sena gera vieta aukščiau Kruonio pasitiko švariu krantu, be jokių ledų. Toks jausmas, kad nuo vėlyvo rudens niekas nepasikeitė, net veidai tie patys. Ryte randam žveją, štampuojantį karšiukus vieną po kito. Na sakom šiandien tai „eis“. Bet, deja, panašu, kad didžiausią žuvies aktyvumą pramiegojom. Vėliau žuvis kibo, kaip pasakytų meteorologai, protarpiais ir gūsiais. Drįstu įtarti, kad sustiprėjus srovei, kai įsijungia Kruonio HAE, sulaukdavome po 2 kibimus. O toliau jau laimės reikalas – ištrauki arba ne. Spėtina, kad jaukai, gyvųjų masalų ekvilibristika nelabai turėjo įtakos.
Atėjus laikui, žuvis griebdavo skirtingus masalus skirtingose distancijose. Taip ištisai eksperimentuojant, summa summarum žuvims suskaičiuoti abiejų rankų pirštų nebeužteko. Keletas pasitaikė ir mūsų klubo matais sveriant „įskaitinių“. Žvejyba prabėgo smagiai, kaip akimirka! Akinių lęšiai vėl sukalibruoti feederio viršūnei, o ne mažam žieminiam sargeliui – tad skelbiu sezono startą pavykusiu! Apie taktiką šįkart neturiu, ką pasakyti. Regis, veikė vienintelis triukas – užmesta meškerė su masalu – nes beveik visas žuvis pagauta skirtingai.
Iki kitų kartų!
