Jei ne asmeninis Aivaro rekordas ir gana solidus sugautų karšių skaičius, tiesą pasakius, nebūtų apie ką rašyti šiame straipsnyje. Galėtume sakyti, kad tai vėl vakarykštės ir pasenusios naujienos. Viskas pernelyg rutiniška ir įprasta. Apie Birštoną ir jo karšius visai neseniai rašė Augustas, o prieš jį – ir aš pats. Kita vertus, suveikia elementarūs žvejo instinktai važiuoti ten, kur kimba. Negi užsiimsi mazochizmu ir tyčia žalosi savo psichiką žvejodamas kuriame nors iš Lietuvos šulinių. Tad, jei šie visi pasiteisinimai jūs įtikina ir dar turite kantrybės skaityti toliau, galiu pasakyti, kad viskas prasidėjo nuo skambučio broliui Aivarui – tikrai dideliam banditui (kalbu, visų pirma, apie jo stotą), tik kiek retokai pasirodančiam bendrajame klubo fone. Kam likimas nepašykštėjo turėti brolį, mane puikiai supras, kad brolių pusdienis prie vandens, pabėgus nuo draugių ir žmonų, yra šventas reikalas, jausmo, kad turi tvirtą ir niekada nesugriūsiančią sieną už nugaros, patvirtinimas. O kas šventa, privalu laikas nuo laiko įtvirtinti visokiais žvejybiniais ekskursais.
Tad kalnas gyvųjų masalų, puskibiris jauko, didžiojo E gairės ir mes vėl kely į vieną Lietuvos kurortų. Beje, bent jau vasaros mėnesiais Birštoną galima vadinti ir žvejybiniu kurortu, kadangi dienai po sėkmingesnės žūklės pagerėja ir kai kurių žvejų psichinė sveikata. Nors mudviejų su Aivaru tokios bėdos kol kas nekamuoja (na bent jau mums taip atrodo), bet pasimėgauti mėgėjiškos žūklės teikiamais malonumais mėgstame ir mes. Atlekiame prie Nemuno ruoželio, o ten ryškus gausių liūčių pėdsakas ant vandens – gana intensyviai nešamos žolės. Kai kurie kuokštai kone kaip ankstyvą pavasarį išėjus ledams. Gamta mėgsta pastaruoju metu papokštauti, nors tie pokštai kartais atrodo gana grėsmingai.
Iš pirmo nebylaus Aivaro žvilgsnio suprantu, kad laukiantis žvejybinis slalomas tarp žolių jo labai optimistiškai nenuteikia. Jei dar pradės veltis nuo žolių valas ir kimštis žiedai, brolišką pokalbį neišvengiamai lydės riebūs žodeliai. Bet pradinio nuogąstavimo būta be pagrindo. Nors žolių būta daug, bet, kaip sakoma, gyventi buvo galima. Pasirenkame su Aivaru žvejoti viename taške – kartojame su Ričardu naudotą taktiką improvizuotoje banditų dvikovoje prieš gerą savaitę. Pasirinktas taškas – sėklius už tolimojo vagos šlaito, kur Nemuno srovė kur kas stipresnė.
Ši logika vertesnė platesnio aptarimo. Viena vertus, ką Nemuno žuviai veikti (ir kibti sėkliuje) ant smėlio, kita – srovėje yra visai kita masalo ir jauko veikimo dinamika, aukštesnis jų atraktyvumo lygmuo ir aktyvumas. Kitaip sakant, mūsų supratimu, kartais nereikia bijoti sraunesnių ir seklesnių upės ruožų. Jei dar tose vietose ant dugno esama šiokios tokios mitybinės bazės, ant dugno ne tik grynas smėlis, bet ir esama kriauklyno, priedumblio ir pan., srovė tampa papildomu „maistą išplaunančiu“ veiksniu, pagalbine priemone žuviai ieškant maisto. Tokiomis mintimis gyvendami mudu du broliu ir išskraidiname pirmąsias jauko salves. Pradžiai, kaip visada, gausios porcijos gyvųjų masalų – trūklių ir kasterio. Vos tik spėjame užsimesti meškerę su kabliuku, kelios akimirkos ir kibimas. Ant kablio karšis! Perduodu meškerę Aivarui (tikėdamasis jį galutinai užkrėsti KARŠtlige) ir skubu pabaigti likusius pasiruošimo darbus. Kelios greitos minutėlės ir blizgantis plačiašonis krante. Dar šviesiau po pirmojo laimikio blizga Aivaro akys. Skubu malšinti šią brolio akių šviesą žvejybiniu prietaru, kad žuvis pirmu metimu yra itin prastas ženklas. Bet šį prietarą nežinoma kryptimi nuneša antras paeiliui karšinis kibimas. Kažkas paranormalaus… Reikia tik įsivaizduoti, koks karšių kiekis šiuo metu yra Nemune.
Tiesa, nemanykit, kad toks šviesus gyvenimas truko visą laiką. Būta kliauzų ir ne vienos. Nuleisti virš taškų karšiai, nutrūkusios ir nupjautos sistemėlės kartas nuo karto apramindavo visus reikalus. Be to, su Aivaru sprendėme vieną techninę detalę – ant viršutinio žiedo metimo metu užsimetantį valą. Pasirodo, jei viršutinis žiedas neturi papildomų šoninių atramų (jei tai ne vadinamoji „tulpė“), neatsargus jo palenkimas (dėl ant valo apsivėlusių žolių) gali tapti tikru galvos skausmu. Pastebėję tai, patiesinome žiedelį ir problemą išsisprendėme, iki tol padeginę šiek tiek nervų ląstelių. Iki galo neatsirinkome ir kablių. Kibimas aštrus ir išreikštas, o pakirsti nepavyksta, nors užrištas visiškai naujas kabliukas. Dėl to summa summarum nepakirtome gerų 6-7 karšinių kibimų.
Na bet o visa kita… Dviese pagavome iš viso 20 karšių. Jei realizacija būtų buvusi geresnė, žuvų skaičiuotuvas tikrai būtų rodęs virš 30-ties galvų. Žvejota nuo šešių ryto iki pirmos popiet. Be to, svarbiausias šiandien ne absoliutus sugautų karšių kiekis, o naujas Aivaro asmeninis rekordas. Pirma rimtesnė jo pažintis su Birštono Nemuno palydėta 2,5 kg sveriančio karšio. Iki tol pagrindinis ir didžiausias Aivaro įdirbis Sartų ežere buvo vainikuojamas iki dviejų kilogramų sveriančių karšių, na o šiandien… Man, tiesa, savo 3 kg karšio rekordo pagerinimo dar reikės palaukti.
Žūklei jau artėjant prie pabaigos, prie mūsų visai netikėtai atėjo pasilabinti klubo bičiulis Edgaras (kurio greitu metu laukia dvikova su Augustu 1×1 lygoje) su savo kolega Mantu. Pasirodo, jų žvejota kaimynystėje, tačiau ten bendras žuvies kiekis visai kitas. Draugiškai sutariame užleisti savąją karšingesnę vietą, kadangi mums jau laikas namo. Kaip visada, tokius susitikimus palydi draugiškas pašnekesys, smagūs juokeliai ir bendra nuotrauka prisiminimui. Edgaro Birštono karšiams gaudyti naudota šiek tiek kitokia taktika – kitur pasirinkti žvejybiniai taškai, bet gal apie tai jis pats kada papasakos atskiru straipsniu.
Visokiausių įspūdžių pilni kibirai. Jau dabar jaučiu, kaip visos šios žvejybos sapnuosis gūdžiais žiemos vakarais. Na bet žiemos vasarą nelauksim, todėl dabar…
Iki kitų kartų! Likite ant mūsų klubo kabliuko!
