Nors šiai vasarai turėta grandiozinių žvejybinių planų, tačiau tam tikros nelengvos gyvenimo patirtys privertė visas mintis apie žvejybą kuriam laikui stumtelėti šalin. Neseniai pagavau save mintijantį, kad jau rugpjūčio vidurys, o vasarinių žūklių turbūt galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Neslėpsiu, kad šiais mėnesiais tik kartas nuo karto užmesdavau akį į bendraklubių susirašinėjimo paklodes ir pasigrožėdavau sugautais jų laimikiais. Tiesa, buvo kelios greitos ir beskonės valandos su meškere prie Kuršių marių (apie žvejybą atostogų pajūryje metu smagų vaizdo reportažą susuko Ričardas), tačiau tikrasis žūklės alkis ir pajauta sugrįžo tik pastarosiomis dienomis.
Kur geriausia malšinti atgimusį žvejybinį alkį? Savaime suprantama, Kauno mariose. Ten ne tik everestai ir džomolungmos žuvies, bet ir žvejota tūkstantį ir vieną kartą. Nusprendžiu nulėkti į seniai nelankytus Neveronis. Greitomis brūkšteliu klubo kolegoms klausdamas, kas girdėti apie Kauno marių naujausias realijas. Ernestas atsiunčia žinią iš Darsūniškio – pasak jo, ten aktyvi smulkmė ir pasitaiko vienas kitas įskaitinis karšiokas. Ką gi, kažko panašaus turbūt galima tikėtis ir Neveronių ruože.
Prie vandens atsiduriu apie šešias ryto. Žvejų vos keletas – vienas kolega įsitaisęs netoliese gaudo apsiginklavęs tradiciniais garsiniais signalizatoriais, o kiti du mojuoja spiningais tolėliau, matyt, tikėdamiesi suvilioti rytinį starkį. Vanduo kaip stiklas, aiškiai išduodantis, kad žuvies aktyvumas bent jau kol kas tikrai nedidelis. Paviršiuje pasirodo vos viena kita balta žuvis. Kur kas energingiau po pat kojomis malasi mailių gainiojantys ešeriukai ir salačiai. Susirenčiu savo laboratoriją ant vandens ir skubu užmesti dugno skenavimo svarelį. Jausmas tarsi po ilgo laiko sugrįžus namo. Rankos pačios įsisiurbia į meškeres ir kiek atsargiau nei įprastai švysteli svarelį tolyn. Gyliai tie patys, šlaitas ten pat, „tarkos“ ruožas taip pat niekur nedingęs. Tiesa, ta proga pastebėsiu, kad aiškesniam dugno reljefo pajautimui geriausia naudoti sunkesnį svarelį (kiek leidžia meškerės „testas“). Net ir 10 ar 15 gramų svarelio svorio skirtumas, mano galva, ypač gaudant didesniame gylyje ar didesniu atstumu dažnai būna itin reikšmingas.
Vaišėmis šiuosyk Kauno marių žvynuotų gyventojų bei pasaulio apskritai nesistengiau nustebinti – Champion Feed‘o Wonder Yellow, Feeder Special iš šiek tiek biskvito. Kabliukui papuošti savo ruožtu į krepšį įsidėjau trūklių, spalvotų musės lervų bei sliekų. Po greitos dugno analizės nedideliu ir patogiu ~28 m atstumu skrieja pirmosios pradinio jaukinimo šėryklos. Pradžiai negailiu gyvųjų masalų porcijų – visgi tikslas užmegzti artimesnį kontaktą su dėdulėmis karšiais. Kaip visada, pirmoji į viltingą žvejo šauksmą tyruose atsiliepia visų povandeninių šlaitų garbės sargyba – piršto dydžio pūgžliukai, kuojytės ir neūžaugos plakiai. Tiesa, šįkart kompaniją pastariesiems palaikė ir vienas kitas žiobrių vaikas.
Startavęs pusę septynių kantriai laukiu pasirodančių karšių. Kol kas dominuoja smulkmė, apie save išsiduodanti „elektrinio“ tipo kibimu. Agresyvūs ir greiti viršūnėlės purtymai nepalieka jokių abejonių, kas yra tikrieji to kaltininkai. Retu atveju pavyksta šiuos plėšikus elektrikus pakirsti – dažniausiai po kelių minučių tenka išsitraukti trūklių ir musės lervų iškamšas. Stebėtis, žinoma, nereikia, kadangi tokia žūklės pradžia yra tradicinė. Naujo vėjo staiga atneša dar agresyvesnis ir išreikštesnis galūnės linktelėjimas. Pakirtus aiškiai justi, kad tai šiek tiek rimtesnis, bet neįskaitinis žuveliokas. Po geros akimirkos į graibšto galvą pasemiu puskaršiuką (200-300 g). Ką gi, jau šiek tiek linksmiau. Gal šie karšių vaikai-paaugliai yra savo tėvų ir senelių šaukliai, tereikia išlaukti. Penkios minutės – ir vėl tas pats, dar vienas puskaršis ant kablio. Taip pamažu įsisuka monotoniška karuselė. Geriausiai ant kablio tinka viena dvi musės lervos ir šiek tiek trūklių. Kad panašiomis realijomis gyvena ir mano kaimynas, išduoda dažni garsinių signalizatorių pypsėjimai. Pribėga, pakerta ir iš greito ritės sukimo tampa aišku, kad kablys tuščias arba ant jo pasikoręs eilinis puskaršiukas.
Visomis šiomis realijomis pasidalinu su Ernestu. Jis pasiūlo pasitolinti distanciją ir paieškoti dičkių tolėliau, nes prie šlaito žuvis galbūt pasirodys tik vakare. Kol puskaršių polka sėkmingai šokama ir toliau (jau pametu skaičių, kiek jų pagavau – kai kuriuos paleidžiu iškart, o kai kurios metu sietan, kad po to būtų galima nufotografuoti ką nors, jei didesni karšiai nepasirodytų), čiumpu antra meškerykotį ir pradedu laimės ieškoti tolėliau. Radęs šiokį tokį dugno perkritimą, kabinu valą už klipso ir pradedu priešokiais jaukinti antrą 55-56 m atstumu esantį tašką. Visus šiuos mano pasiruošimo darbus trikdo puskaršiai. Vos spėji įmesti meškerę, minutė dvi ir vėl agresyvi ataka.
Visas kortas staiga sumaišo po eilinio kibimo artimoje distancijoje pakirsta rimtesnė žuvis. Jaučiu, kad šitas žuveliokas jau bus kandidatas į įskaitą. Startavau pusę septynių, o pirmasis karšis taške pasirodė dešimtą. Iškart atidedu planus perkelti žvejybinio darbo stovyklą į tolimą distanciją ir pradedu gyventi viltimi, kad karšinis reikalas „pajudėjo“. Peno tokioms mintims prideda netrukus pakirstas ir antras įskaitinis karšis (iš akies ~1,2 kg), tačiau po to… Ir vėl ta pati puskaršių polka. Netruko nė kelių minučių, kai po stambesnės žuvies pasirodymu vėl grįžo agresyvieji puskaršiai. Bandau suprasti viso to priežastis. Jei pasirodė didesnių karšių būrys, visa kita žuvis lyg ir turėtų pasitraukti iš taško. Matyt, turime reikalą su taip vadinama „prašokančia“ žuvimi. Situacijos iš esmės nekeičia ir persikėlimas į tolimąjį tašką. Vos spėju užmesti ir įtempti valą, atsiliepia ties patys puskaršiai. Nors negaliu skųstis – tokia žūklė išties aktyvi ir sportiška, tačiau visad norisi susikauti su rimtesniais priešininkais.
Gyvendamas tokiu rimtu jaučiu, kad realijos nebesikeis ir įsidienojus. Jei kantrybės ištekliai dideli, tokių puskaršių polką galima šokti kad ir visą dieną. Laikrodis suskaičiuoja pusę dvylikos, po kojomis pradeda kauptis Kauno marių „briliantinė žaluma“, todėl nusprendžiu baigti savo žvejybinę sesiją. Iš tikro būtų galima sakyti, kad ši mano žūklė labai gerai atspindi buvusias sąlygas. Ne kartą teko įsitikinti, kad esant visiškam štiliui Kauno marių žuvis „sulėtėja“. Kur kas geresni laimikiai būdavo, kai didelis vėjas tvoksdavo į veidą. Matyt, tokiomis sąlygomis vanduo labiau prisotinamas deguonies, povandeninių srovių labiau išjudinama dugno fauna ir flora, nesusiformuoja termoklinai. Dabar gi atrodo, kad žuvis plačiu frontu vienodai pasklidusi po visą akvatoriją, o į tašką renkasi tik greta jo esanti žuvis. Kaip ten bebūtų, galutiniu laimikiu tikrai negaliu skųstis. Nors skaitiklyje priskaičiuotos tik dvi įskaitinės žuvys, tačiau vadinamoji norma tikrai sugaudyta. Suprantama, visos žuvys po greitos fotosesijos išplaukė atgal į savo stichiją. Ko daugiau bereikia, žuvis sugauta, emocija pajausta, žūklės skonis sugrąžintas.
Iki kitų kartų!
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!
Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!















