Prieškūčiniai karšiai

Gruodžio 23-ioji. Rytas. Atsikėlęs ir peržvelgęs, ką šiandien reikia pasidaryti, pagalvojau, kad, jei spėčiau susisukti greitai, gal net pavyktų išlėkti pažvejoti. Ilgai netrukus kolega Vytautas parašė, kad jau yra prie vandens ir tyko pono karšio. Po dar keleto akimirkų atkeliauja dar viena Vytauto žinutė: „1 yra.“ Opa! Jau jaučiu, kaip įsijungia antroji pavara ir visi darbai pradeda judėti kur kas greičiau. Kitaip sakant, supratau, kad važiuoju žvejoti – tereikia greičiau susirinkti visą mantą ir lėkti. Kol ruošiausi, paskutinius ramybės likučius surijo dar kelios Vytauto žinutės: „2 yra“, „3 yra“.

Atlekiu į vietą. Boom! Mano ankstesnė vieta, kurioje praeitą kartą bandžiau žvejoti, bet nieko nepagavau, dabar atsilaisvino. Vytas supasakoja apie atstumus ir gaudymo taktiką. Toks jausmas, kad šįkart viskas turėtų būti gerai. Trumpai sakant, vieta ta pati, tik kitas jaukas ir didesnis tikėjimas. Pradedu trombuoti šėryklas jauku ir musės lervomis bei skraidinti tolyn. Ilgai laukti nereikėjo, praėjo vos 15 minučių ir jau atsiranda judesio tolimiausiame taške. Štai ir pirmasis karšiukas! Besidžiaugdamas pirmuoju karšeliu užmetu akį į kitą meškerę, o ten jau pats veiksmo įkarštis – viršūnėlė linksmai linguoja. O ten štai dar vienas! Pasirodo, kad pamokos išmoktos ir viskas veikia. Daug prisilietimų, bet dažnai žuvys iki galo neima. Atrodo, kažko trūksta arba kažkas nepatinka. Ta proga pradėjau kūrybines dirbtuves, ieškodamas tinkamo atsakymo, ką joms paduoti, kad kibimai būtų tikslūs ir užtikrinti.

Kol eksperimentavau, kibimas! Jaučiu, kad aname gale ponas Didenybė Karšis nenoriai juda kranto link. Traukdamas matau, kad ir kitos meškerės galiukas linguoja energingai. Teks palaukti – pirmiausia reikia susitvarkyti su šiuo karšiu. Vos tik pasiekiu graibštą ir pasemiu žuvį, griebiu kitą meškerę, bet, deja, jau per vėlu – likau apvogtas. Susitvarkau meškeres, švysteliu jas į taškus, ir netrukus dar viena kova su laimikiu. Šmėsteli mintis: „Nejaugi pavyko prisivilioti karšius į tašką ir dabar viskas eis kaip iš pypkės?“

Metu šėryklą pilną musės lervų. Kas dabar bus? Praeina 7 minutės ir meškerės galas vėl linguoja. Aš vėl kovoju su karšiu! Apimtas jaudulio, greitai pripildau šėryklą, norėdamas kuo greičiau paduoti skanėstų karšiams, bet nutiko klasika – bemesdamas girdžiu, kaip skambiai nutrūksta valas… Tenka rištis naują sistemą. Deja, sugrįžęs į tašką matau, kad ten jau ramu, todėl ir vėl liko tik laukti. Belaukdamas girdžiu, kaip Vytautas šaukia: „Ar turi graibštą?“ Supratęs, kad jam reikia pagalbos, greitai griebiu graibštą ir bėgu pas jį. O ten jis traukia 3,2 kg karšį, kuris atrodo tikrai įspūdingai! Žodžiu, įspūdžių ir pojūčių šioje žūklėje su kaupu. Naujos žinios, nauja patirtis ir nauji laimikiai (visi argumentai matyti nuotraukose). Jau dabar rašydamas pradedu pamažu megzti mintis apie būsimą savo žvejybinę odisėją prie vandens.

Iki kitų kartų!