Gėda ir prisipažinti, bet šiandien – sausio 17-ąją – pirmąkart šiais metais užsiropščiau ant ledo. Tokio vėlyvo poledinės žūklės starto priežasčių būta daug ir įvairių. Viena jų – progresavusi patologinė priklausomybė nuo feederinės žūklės, kuri, regis, išvirto papildomu abejingumo poledinei žūklei faktoriumi. Gyvenimas galbūt taip ir būtų tekėjęs ramia vaga, jei ne klubo bičiulių Ramūno, Giedriaus, Ernesto ir Vyto akiplėšiški precedentai… Turbūt daugelis man pritars, kad neįmanu ramiai stebėti, kai plačiomis šypsenomis pasauliui pranešamos žinios apie solidų laimikį. Vieni įsigudrina trikdyti Kauno marių karšių žiemos miegą, o kiti, lakstydami Marso kanjonais, avižomis gaudyti (tiksliau pasakius, sagstyti) lydekas.
Ką daryti, jei visam šitam fone netyčiomis atsiranda laisvas pusdienis? Atsakymo nekomentuosiu, tik pasisakysiu, kad prie Kauno marių atsiradau apie pusę aštuntos. Mintis šiuosyk pabandyti pagaudyti aviža ešerių Rumšiškių ruože. Patirties ir įgūdžių, kaip tai daryti, daug neturiu, todėl pagrindinis tikslas apramdyti klubo draugų taip neatsakingai užkurtą vidinį kirminą. Pasistatau savo nepravažųjį Mersedesėlį prie Rumšiškių bažnytėlės. Šalia manęs kuičiasi kiek vyresnio amžiaus kolega. Nepraleidžiu progos pasiteirauti, kokie pastarojo šios dienos žvejybiniai planai. Rusų kalba išgirstu intencijas velniuku pagainioti ešerius. Klusteliu apie vietas, kur jų būtų galima ieškoti. Kolegos teigimu, pagrindiniai orientyrai yra kalniukai, ties kuriais reikėtų ieškoti kietesnio dugno ruožų ir ne didesnio kaip 4 metrų gylio. Vieną tokių kaip tik jau buvau nusižiūrėjęs Kauno marių batimetriniame žemėlapyje. Jo link tiesiu taikymu ir pasuku, kai abu su kolega nudardam nuo bažnyčios kalno žemyn. Oras kone poliarinis – vaiskus giedras dangus, spaudžiantis šaltukas ir ne visai malonūs vėjo gūsiai. Tiesa, jie labiau įsismarkavo įsidienojus, o ankstyvą rytą žvejybinės sąlygos, galima sakyti, buvo komfortiškos. Pirmosios eketės ir pirmosios didelės viltys, kurias niekais paverčia tarsi spirgas keptuvėje pradedantis šokinėti sargelis. Vadinamųjų degtukinių ešeriukų kibimo nesupainiosi su niekuo – staigus sargelio išmetimas į viršų, o tada purtymas tarsi elektra krėstų. Kantrybė kovoti su tokiais žuveliokais išsenka gana greitai. Šoku į kitą eketę – ten vėl tas pats. Pragręžiu penketą ekečių gilėliau – kapų tyla. Galų gale nuotaika praskaidrina vienas „kepamesnis“ ešeriokas, tačiau po jo užburtas ratas pradeda suktis iš naujo. Jei pavyktų pasiekti visiško abejingumo būseną ir žvejoti tarsi robotui, tokių degtukų būtų galima prigaudyti be skaičiaus… Bet aš taip žvejoti nenoriu / nemoku. Bėgdamas nuo mažyčių ešeriukų ir pūgžliukų prigręžiojau gerą šimtą ekečių. Tokiomis tokelėmis sulaukiau vidudienio ir sustiprėjusio vėjo. Kad žvejyba nevirstų nemaloniu vargu, nuo vėjo pasislėpiau pačioje Rumšiškių įlankoje, bet ten manęs taip pat niekas nelaukė. Gal būčiau dar pasėdėjęs iki kokios trečios popiet, bet apsižvalgiau aplink ir pamačiau, kad visame marių plote, kiek akys užmato, likau vienas (kažkur labai toli buvo matyti dar vieno žmogaus siluetas). Ženklai akivaizdūs, tad laikas namo. Kaip ten bebūtų, kirminas nuramintas. Kartais pakanka ir to nerezultatyvaus pusdienio prie vandens. Matyt, gamta turi magiškų galių, užliejančių žmones vidine ramuma (žinoma, tik iki kitos žvejybos).









