Pažaislio etiudai – žvejybinio sezono pabaigos link

Man patinka užtęsti fyderio sezono pabaigą. Žinau, kad daug žvejų jau laukia, kada gi pagaliau bus ledas ant vandens telkinių, tačiau aš tikrai ne iš jų. Nemėgstu žiemos, ledo ir poledinės žūklės. Ne man tai. Pamenu, pernai gruodžio pradžioj jau buvo tinkamo storio ledas, o šiemet tuo kol kas nė nekvepia. Man tai gerai, tinka. Savaitės viduryje pasižiūri oro prognozę ir matai, kad savaitgalį numatomas vis dar šioks toks pliusas. Tai reiškia, kad šią savaitę ir vėl bandysi padėti baigiamąjį atvirojo vandens sezono akcentą. Ir taip jau kokį ketvirtą ar penktą kartą… Lepina gamta mus šiais metais, tad tikrai negaliu skųstis.

Eilinis penktadienio vakaras. Užbėgu pas Giedrių į Onhook masalų, namo grįžęs susimetu savo žvejybos rakandus į automobilio bagažinę, užsimaišau rudeninio jauko. Žinau, kad užtektų kilogramo, bet vis tas kirminas viduje – o jei tiek bus maža? Susimaišau pusantro. Receptas paprastas, rudeninis, iš VDE jaukų: pakelis Super Crack Bream Black ir pusė Super Roach Heavy. Viskas, šį kartą daugiau nieko nepridedu. Tikiu, kad bus gerai.

Tiesa, vėlyvo rudens žvejyba man labai patinka dar ir todėl, kad į ją galima keltis vėliau nei į darbą. Juk visada smagu ilgiau pamiegoti! Atsikėlus greita rytinė ruoša, sėdu į automobilį ir pajudu į… Taip, į Pažaislį. Jau ketvirtą kartą iš eilės ten pat. O kodėl gi ne? Jei ten kimba ir galima smagiai pažvejoti, kam išradinėti dviratį? Todėl dviračiai paliekami ramybėje, o aš žvejoju Pažaislyje, man ten tiesiog patinka. Žinoma, pasirinkus šią žūklavietę neprošal turėti ratukus: žvejybinį karutį ar kitą variantą. Reikalas tas, kad su visa manta tenka paėjėti, o viską neštis ant pečių nėra nei didelio noro, nei jėgų. Kitas galimas sprendimas, tai minimali žvejybinė ekipuotė: meškerė, kėdutė ir kuprinė ant pečių. Visgi smagesnė yra gausiau įrengta žvejybinė darbo vieta, ant kurios ir sėdėti patogu, ir viskas po ranka.

8:30 aš jau vietoje, aikštelėje prie vienuolyno. Panašu, kad žvejų, bent jau kol kas, daug nebus (tuštoka aikštelė). Susidedu daiktus ant platformos, čiumpu rankeną į rankas ir pirmyn betoninės krantinės link. Nusileidus nuo kalniuko mane pasitinka tuščia pakrantė. Spiningautojų, kurių prieš savaitę gal kokių dešimt buvo, šiandien nė kvapo. Tik betoninės krantinės gale keli vietiniai vargonininkai (tie, kurie mano, kad kuo daugiau užmesi meškerių, tuo daugiau pagausi). Pačiame gale – laisvas ruoželis, kurio link ir nusprendžiu judėti.

Pasistatau platformą, išsidėlioju visus fyderio „pribumbasus“, susidedu meškerę ir pradedu skanuoti dugną. Kadangi prieš savaitę šioje vietoje gaudė kolegos iš „Žvejo Tribūnos“, vėliau pasidalinę atsiliepimu apie savo žūklę, tai viskas, ko būtų galima tikėtis, gana aišku. Fiksuoju klipsą maždaug 40 metrų atstumu, kur braukdamas svarelį dugnu pajaučiu, kaip minkštą dugną pakeičia kriauklų ruožas. Pačiai žūklės pradžiai į tašką sumetu penkias šėryklas. Tiesa, šoninis ir nepastovus vėjas kiša pagalius į ratus, todėl metimai su šiokia tokia paklaida. Bet čia ne varžybos, kur kiekviena smulkmena yra itin svarbi. Presingo nėra, todėl anksčiau ar vėliau žuvį prisikviesiu, jei tik jos čia vis dar yra.

Prie fyderinės gumos pririšu metrinį 0,08 mm pavadėlį, kitam jo gale – mano labai mėgstamas 14 Nr. Decoy M 002 kabliukas. Kad pastarasis vandeny nesušaltų, kabinu kelis trūklius ir važiuojam. Yra sakančių, kad, jei pirmu metimu užkimba žuvis, gero nelauk. Kodėl iškart kimbanti žuvis yra blogas ženklas – nežinau. Man tai geras ženklas kuomet kimba, tai reiškia, kad būsiu su laimikiu (kaip ir logiška, tiesa?). Pirmu metimu netrunka atsiliepti nedidukė kuoja. Ačiū jai! Šįkart sieto nemerkiu į vandenį ir žuvis iškart paleidžiu atgalios. Tuo įsitikino pirmoji kuoja, iškeliavusi augti toliau. O aš kabinu naują masalą ant kablio ir užmetu meškerę. Vėl greitas kibimas ir vėl kuoja. Smagu! Trečia sugauta kuoja buvo gerokai didesnio kalibro. Išties džiugu! Akimirksniu pripratęs prie gero gyvenimo, pradedu galvoti, kad dabar tai bus žvejyba, kas metimą – po žuvį trauksiu. Mano kaimynai vargonininkai tuo tarpu tyli. Kad jiems nebūtų visai liūdna, sugaunu dar kelias žuvis – karšiuką ir žiobrį. O po to…

O po to sekusi valanda jau nebuvo tokia smagi. Kibimai vos matomi, vos pajudina žuvis masalą, tačiau toliau nieko nevyksta. Tada staiga kibimas „atiduok meškerę“, bet pakirtus – tuščia. Tai nutraukti pavadėliai, tai dar kažkas. Tenykštė parandė aštri, todėl geriau būtų žvejoti nuo vandenyje pastatytos platformos, bet tokiu metų laiku visiškai nėra jokio noro sėdėti su bridkelnėmis. Tas nenoras kainavo šiandien man ne vieną ir ne dvi žuvis (atidaviau duoklę parandei). Bet vėlgi, juk tai ne varžybos, todėl, kaip mėgstama sakyti, kartais reikia suteikti šansą ir žuvims.

Vargonininkai apie pietus nusprendė palikti mane vieną prie vandens. Buvo matyti, kad vyrai nelabai patenkinti. O aš skųstis negaliu, nes veiksmo būta ir žuvies pagauta. Nesumeluosiu pasakęs, kad vėlesnės žvejybos valandos prabėgo labai greitai. Tik artėjančios sutemos tapo ženklu, kad jau laikas ruoštis, krautis daiktus ir judėti namų link. Per dieną iš viso sugauta arti trisdešimties žuvų, iš akies bendras laimikis galėjo siekti apie 3–3,5kg. Eilinė žvejybos sezono pabaigos diena užskaityta, po kurios aš vėl pradedu laukti kitos…