Mudu su Simonu bene giliausiai esame pasinėrę į teorines žūklės sportine dugnine meškere džiungles. Prirašyta ne viena ir ne dvi paklodės žinučių su pačiais įvairiausiais minčių vingiais, ieškant paprasčiausio ir greičiausi atsakymo į klausimą, kur, kada ir kaip reikia gaudyti karšius. Mūsų diskusijų tematika per ilgą laiką išsiplėtė nuo žvejybinių taškų pasirinkimo logikos ir nesibaigiančių eksperimentų su jaukais iki spėlionių apie vienokią ar kitokią skirtingų karšių subpopuliacijų migraciją įvairiuose vandens telkiniuose. Suprantama, prielaidos ir lieka prielaidomis, jei realia patirtimi nėra patvirtinama praktinė jų vertė. Kitaip sakant, jei topteli kokia nors išganinga mintis, privalu ją patikrinti praktiškai, nes kitaip ilgainiui gali tapti savo paties įsitikinimų įkaitu.
Tokia proga patikrinti bent jau dalį savo spėlionių pasitaikė šiandien. Pirmadienį klubo „chat‘e“ sumirga Simono užklausa apie galimą žvejybinę išvyką – kas nori, teprisijungia. Iš pradžių šį pasiūlymą praleidau nemačiomis, bet paskui mintis apie tai vis labiau pradėjo neduodi ramybės. O gal? Gal! Nors ant nugaros virsta eilinis kalnas darbų, tačiau pagautas akimirkos žavesio čiumpu į rankas telefoną ir rašau greitą žinutę Simonui – dienos likimas nuspręstas…
Šįkart dėl šeimyninių rūpesčių ir rūpestėlių Kauno link išjudame ne pačiomis ankstyviausiomis ryto valandomis. Tiesą pasakius, menka čia bėda. Pavasaris vis dar ankstyvas, todėl, spėtina, dienos valandomis, kai saulutė pašildys vandenį, žuvis turėtų tik dar labiau suaktyvėti. Kur važiuojam? Simonas pasiūlo pakartoti sekmadieninę epopėją aukščiau Kruonio, o aš – pernai mudviejų lankytą kiek atokesnį kampelį. Kadangi kažkokių didelių lūkesčių šiai dienai nekeliame, draugiškai nusprendžiame rinktis antrąjį variantą. Taip kad – greita valanda kelyje ir mes dardame kalniuku žemyn su visa savo manta.
Prieš startuodami švystelim pirmajai žvalgybai deeperio akį. Vaizdai labiau nei kuklūs – sėkliuose išvis jokių gyvybės ženklų, o gilėliau šmėkšteli pavieniai žuvų simboliai. Na bet kelio atgal nebėra. Man pačiam kiek neramu dėl tuštokų pirminių vaizdų – nesinori savo „protingu“ pasiūlymu pasmerkti visą dieną tuščiai žvejybai. Iš vakaro su Simonu bendrais bruožais buvome apsitarę taškų pasirinkimo alternatyvas. Logika abiejų ta pati – pradžiai du taškai – vienas arčiau, kitas tolėliau. Pirmąjį tašką abu pasirenkame ten pat už artimosios parandės, o antrąjį kas sau – aš už ~55 metrų, o Simonas gerais dešimčia metrų arčiau. Pasirinkto ruožo dugno struktūra – kompleksinė. Vietomis jausti nedideli kalniukai ir dumblėtas dugnas, kurį keičia laipsniškai aštrėjanti tarka. Taškų apšildymui išsiunčiame po geras keturias penkias šėryklas su gyvųjų masalų siuntomis ir galop 11:00 startuojame. Simonas savo dienos epopėją pradeda nuo artimojo taško, o aš – nuo tolimojo.
Pirmųjų indikacijų sulaukiu aš. Kaip prieš keletą metų panašiu metu apie save pirmosios praneša nedidelės kuojytės. Ženklas lyg ir neblogas, lyg ir nelabai. Nesinorėtų visą dieną praleisti „vaikų darželyje“, bandant sužiūrėti ir suprasti lyg elektros kratomas meškerių viršūnėles. Vienas kitas gilesnis Simono atodūsis išduoda, kad toks scenarijus jo visai nežavi. Man tuo tarpu ant kabliuko nusprendžia pasikarti delninis žiobriukas, po to kiek didesnė kuojytė. Dar po keleto minučių ja paseka nedidelis salatukas. Kol kas visus domina tik musės lervos, o šėrykloje reikalo negadina, bent jau man, žiupsnelis traiškyto kasterio. Dar vienas metimas ir linktelėjimas kiek solidesnis. Kertu – kažkas rimtesnio keletą akimirkų suspurda aname gale ir atitrūksta. Regis, būta pirmojo šios dienos karšioko (tai išduoda ant valo jo paliktos gleivės).
Tai buvo paskutinis lašas kantrybės taurėje, po kurio ir Simonas pasuko savo tolimojo taško link. Vos tik jis spėjo užmesti meškerę, iškart žaibiškas atsakas. Nors pakirsti nepavyko, tačiau iš kibimo „kultūros“ matyti, kad tai jau nebe elektrikų darbas. Po to sekė dar greitesnė ataka, iš serijos „atiduok meškerę“, kuri baigėsi atlenktu kabliuku. Pirmoji dienos išvada aiški – žuvis stovi ir maitinasi tolėliau nuo kranto ir giliau. Čia norėtųsi dar kartą akcentuoti, kad taško pasirinkimas yra kritiškai svarbus. Jei suklystama šiuo klausimu, jokiomis jauko receptūromis ir masalų karuselėmis padėties neištaisysi. Simono taškus skyrė vos geras dešimt metrų, tačiau skirtumas daugiau nei akivaizdus. Nuo to momento, galima sakyti, pagrindiniai dienos reikalai pamažu pradėjo įgyti savo pagreitį.
Savo ruožtu mano taške, atitrūkus karšiokui, įsivyravo ramybė. Tiksliau sakant, sugrįžo prašalaičiai žiobrukai ir kuojytės. Norėdamas galutinai įsitikinti mūsų spėjimo pagrįstumu, patikrinti artimąjį savo tašką nusprendžiu aš (tai buvo bene riebiausia mano dienos klaida). Nors pamažu artimojoje distancijoje tai pat pradėjo vaidentis smulkmė, tačiau smelkė nuojauta, kad čia karšių šiandien nesulauksiu. Tuo tarpu Simonas po savo taktinės rokiruotės vis lengviau ir greičiau pradėjo užmegzti kalbą su gerą puskilį sveriančiais karšiokais. Be to, išryškėjo dar viena mudviejų skirtybė, davusi Simonui kur kas daugiau dividendų nei man. Prisipažinsiu, aš ankstyvą pavasarį kiek atsargiau ir apdairiau pildau jauką gyvųjų masalų ingredientais, tuo tarpu Simono masalų trintuvė veikia beveik be paliovos. Trinta musės lervų masė pramaišiui su sodriu ir kaip reikiant saldintu jauku – ir voila. Joks šaltas vanduo ir vangi žuvis – nė motais. Matydamas, kaip iš peties darbuojasi šios dienos lyderis, bandau suktis iš situacijos. Grįžtu į tolimąjį tašką ir bandau pervilioti žuvis įvairesnėmis masalų pasiūlomis.
„Kabink didelį windows‘ą ir nesitaupydamas versk gyvus“ – išgirstu Simono rekomendaciją. Kadangi jo darbų inercija daugiau nei akivaizdi, kaip paklusnus sūnus darau tai, kas liepta. Gal po kokios septintos šėryklos sulaukiau ir aš karšinio linktelėjimo (o ne purtymo), tačiau pakirsta žuvis ir vėl atitrūksta. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad mudviem gana vidutiniškai sekėsi „realizuoti“ karšinius kibimus. Reikalai pasitaisė, kai 14nr mažylį pakeičiau 12nr storesnės vielos ir didesnių gabaritų Guru Kuranku kabliuku. Šiuo požiūriu dar didesnį vargą vargo Simonas – nežinau, kiek jo per šiandieną išnaudota pavadėlių atsargų, tačiau jei viską būtų pavykę pakirsti ir ištraukti, jo sąskaitoje būtų buvę kone dvigubai daugiau žuvies. Tik iš esmės išsprendę šias problemas, galiausiai pradėjome nuosekliau „rinkti galvas“ savo skaitikliuose.
Iš taktinių niuansų turbūt reikėtų pastebėti tai, kad reikalo šiandien negadino trūkliai. Jei sekmadienį jie buvo mažai kam įdomūs, tai šįsyk žuvų požiūris į juos buvo pasikeitęs kardinaliai. Tiesa, pakabinti ant kablio jie greičiau išprovokuodavo kibimą, tačiau jį būdavo sunkiau pakirsti. Užkabinus 3-4 musės lervas, atsakas būdavo vėlyvesnis, tačiau užtikrintesnis. Be to, pasikartosim, muslervių tyrė šėrykloje – privalomas reikalas. Jei kartais kibimas prailgsta, įvairumo dėlei trumpam šią tyrę buvo galima pakeisti žiupsneliu trūklių. Aš pats nesibodėdavau tuo reikalu paberti į šėryklą po saujytę pinkučių. Žodžiu, platūs ir solidūs užmojai buvo pagrindinis šios dienos garantas. Visko daug ir netaupant. Tokiomis akimirkomis atsiranda nuojauta, kad taktika yra maksimaliai veikianti ir išgryninta, todėl eilinis kibimas tik laiko klausimas. Jei nebūtų šlubavę pakirtimo ir ištraukimo reikalai, dviese turbūt būtume priskaičiavę 50+ galvų.
Kokie galutiniai šios dienos rezultatai, matyti nuotraukose. Jei reikėtų reziumuoti šios dienos žvejybą ir pasirinkti pagrindinius teorinius-praktinius akcentus, aš būčiau linkęs atkreipti dėmesį į galimo žuvies „peršėrimo“ klausimą. Ar iš tiesų įmanoma gyvaisiais masalais „užmušti“ tašką? Suprantama, jei verčiami kibirai musės lervų ar trūklių, tada be abejonės taip, – bet jei visus masalus pateikiame tyrės pavidalu? Tai pagrindinis mano rebusas, kurį žiūrėdamas į Simoną bandžiau perprasti. Matyt, reikės dar vienos žūklės, kad būtų galima galutinai tuo įsitikinti.
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
