Po metų ilgo laukimo ir planavimo pagaliau išaušo rytas, kai prasideda mūsų su draugais tradicija tapęs kasmetinis savaitės plaukimas viena iš Lietuvos upių. Visa mano manta jau iš vakaro sėkmingai sukrauta į automobilio priekabą, tad ryte po pusryčių su šeimyna pajudu Šiaulių link, kur manęs jau nekantraudami laukia Dainius ir Aleksas. Trumpi rankų paspaudimai susitikus, greitas draugų daiktų perkrovimas į priekabą ir išjudam galutinio kelionės tikslo link. Pradinis šiųmetės odisėjos taškas – Nemunėlio aukštupys, Rokiškio rajone, šiaurės rytų Lietuvoje. Gerokai po pietų pasiekiame numatytą kelionės pradžios tašką. Pirmąją dieną plaukimas nesuplanuotas, tad, ramiai įsikūrę stovyklą, ruošiamės vakarieniauti, neužmiršdami, suprantama, ruoštis rytojui (pučiam valtis, vyniojam valus, renkam spiningus).
Ryte pusę šešių mes jau ant vandens. Mano ir Dainiaus spiningai apginkluoti sukrėmis, o Aleksas bandys vobleriais suvilioti šapalą. Pirmiausia išbandau „Meps“ firmos „Black Furry“ serijos baltą antro numerio sukrę. Pirmojo kibimo ilgai laukti nereikėjo. Švystelėjus masalą į vieną iš protakų sulaukiu smagaus smūgio, tačiau, deja, žuvis ant kabliuko neužsibūna ir pažinties su manimi užmegzti nenori. Vis dėlto pakrikštiju savo sukrę nedidele lydekaite ir tęsiu žvejybą. Tiesa, jau kitoje protakoje esu apdovanojamas dar vienu kibimu. Po trumpos, bet smagios kovos rankose laikau 150-200 g šapalioką.
Ryto valandos maždaug taip ir ėjo, kibinėjant smulkiems šapaliukams ir ešeriokams. Bet apie 09:00 lietus nusprendė paįvairinti mūsų dieną, todėl teko trauktis lietaus kostiumus ir paskubomis temtis juos ant savęs. Lietui įsilijus, Dainius per raciją praneša, kad upelio vanduo tinkamas maudytis. Su Aleksu bandom išsiaiškinti, ką tai turėtų reikšti. Pasirodo po vieno iš metimų valtis susvyravo ir švystelėjo Dainių už borto. Vanduo, matyt, buvo tikrai šiltas, nes mūsų nelaimėlis, nusprendęs išlipt į krantą ir bent jau išsigręžt rūbus, deda pirmą neatsargų žingsnį ir jau mano akivaizdoje pliūkšteli dar kartą į vandenį.
Lietui lyjant, su pertraukomis, pasitaiko vienas kitas kepamas ešeriukas, bet šiaip nieko įspūdingo, todėl nutariame, kad pats laikas išlipti į krantą papietauti, aprengti Dainių sausais rūbais ir tik tada tęsti žūklę. Kol ieškojome tinkamos vietos, lietus aprimo. Nuotaikos iškart pasitaisė. Juolab vienoje iš platesnių vietų, užmetus sukrę, sulaukiu stipraus smūgio. Pakirtus žuvis priešinasi gan įspūdingai. Kovą pavyksta laimėti ir savo rankose palaikyti naują egzempliorių – apie kilogramą ar net kiek daugiau sveriančią meknę. Dainiui dar pavyksta sugauti rimtesnį šapalą, o Aleksas per raciją praneša, kad jo sukre susigundė nedidelė lašišaitė. Taip diena persirita į antrąją savo pusę ir ateina laikas ieškotis vietos stovyklai, kurioje būtų galima išsidžiovinti savo daiktus ir rūbus. Randame visai smagų nušienautą pakrantės ruoželį. Sukuriame laužą, džiaustom rūbus, bet ir čia mūsų rutiną sudrumsčia lietus, nusprendęs, kad dar nepakankamai mus išprausė. Tenka paskubomis tempti tentą ir slėpti viską po juo. Laimei, šįkart lietus truko vos dešimt minučių ir išlindus saulei imamės gaminti vakarienę. Vakarienei šiandien šviežiai sugauti Nemunėlio ešeriai.
Laukite tęsinio…
Ačiū mūsų rėmėjams Zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams, bei Atora Fishing – teisingas produktas už teisinga kaina.











